Mano gyvenimo istorija tokia keista, kad net neturiu vilčių, jog patikėsite šiuo pasakojimu. Tiesą sakant, kartais net pati suabejoju, ar tai, ką vis dar prisimenu, yra tiesa, ar tik susigalvota svajonė, tačiau skrajoju po pasaulį, stebiu žmonių bei daiktų gyvenimą ir vis kyla noras papasakoti apie savąjį – galbūt iš mano nuotykių pasimokinsite ir pasisemsite išminties, o jei ne, bent jau sužinosite, kaip kartais nutinka.
     Jaunystėje man teko poniškas ir prabangus gyvenimas. Buvau gerai prižiūrima ir rūpestingai saugoma – mat buvau šilkinė palaidinė ir gyvenau turtingos damos spintoje. Kadangi buvau ne bet kokia, o šventinė palaidinė su nėriniais ir perlų sagomis, šeimininkė mane apsivilkdavo tik ypatingom progom.
     Taigi, daugiausia laiko aš praleisdavau nuobodžiaudama ant pakabos. Vakarais plepėdavau su kitais spintos gyventojais – suknelėm, marškiniais, skarom ir batais. Kartais surengdavome triukšmingus pokylius, skudurų karnavalus, žaidynes, gainiodavom vienas kitą nuo pakabos ant pakabos arba keliaudavom lankyti vienas kito į kaimynines lentynas. Gyvenimas nebuvo blogas, ir tikriausiai šitaip būčiau pratūnojusi drabužinėje tol, kol ponia būtų mane laikiusi, jei ne viena diena, kada viskas pasikeitė.

     Visų pirma, turiu papasakoti, kad į mūsų spintos pasaulį atsikraustė nauji gyventojai. Tai buvo du senučiukai, nutriušę ir suvargę batai. Daugelį metų jie vaikštinėjo po pasaulį ir spintoje nepasirodydavo, nes kasdien buvo dėvimi ir naudojami. Net savo vietos lentynoje jie neturėjo, nakvodavo tiesiog ant grindų prie durų, o dabar buvo tiek suvargę, kad sunkiai begalėjo paeiti, todėl juos pastatė į lentyną poilsiui.
     Vos batams atkeliavus į spintą, nuolatiniai mūsų gyventojai ėmė šaipytis ir juoktis. Visi, net eilinės pėdkelnės ir apatiniai, jautėsi pranašesni, nes buvo dailūs, žvalūs ir puošnūs.
     Senieji batai liūdnai šypsojosi ir tylėjo.
     Matydama jų nutriušusius šonus aš pati irgi suskubau pasigirti, kokia aš jauna ir graži.
     „Esi ta, kuo tiki esanti“, – atsidusę atsakė man senučiukai.
     Išgirdusi tokius žodžius puoliau garsiai kvatotis – juk jei galėtume būti tuo, kuo patys panorime, visi tikriausiai būtume jauni ir puošnūs, nes kas gi norėtų būti susenusiu, nudėvėtu daiktu?
     Į mano klausimą bateliai atsakė santūriai:
     „Suprasi, kai pamatysi pasaulį.“
     Ištiesusi pirštelį atsargiai stumtelėjau spintos duris, iškišau nosį ir apsidairiau, bet nieko stebuklingo neišvydau – kambary buvo tuščia ir tylu, už lango irgi nykus kiemas. Norėjau šūktelėti batams, kad pasaulį jau mačiau, tačiau jokių atsakymų ten nėra. Tik staiga vėjas pagavo mane už rankovės ir nutraukė nuo pakabos, o tada ištempė pro langą ir nuskraidino dangumi pirmyn. Lėkiau padebesiais lyg kilimas, o gal net ne į kilimą buvau panaši, o į piktą pabaisą, nes nuo išgąsčio buvau išsišiepusi ir išsproginusi akis. Ne veltui visi sutiktieji traukėsi iš kelio, net drąsieji vanagai ir ereliai aplenkė mane ratu, o ką jau kalbėti apie kregždžiukus ir žvirblelius, kurie išsigandę sprukdavo nuo manęs atlekiančios kaip nuo raganos ar devyngalvio slibino. Kokia neteisybė, kad aš, tokia graži ir šventiška palaidinė, turiu lyg pasiutusi skraidyti dangumi, – galvojau ir graudinausi, kad taip pralaksčiusi aš turbūt neteksiu viso savo žavesio.
     Skridau šitaip visą dieną, dvi, tris ir net nenutuokiau, kuo viskas pasibaigs. Vyliausi, kad vėjui nurimus pagaliau galėsiu nutūpti ant žemės. Tačiau vėjas nesiliovė ir net neketino liautis pūtęs, tik nešė mane pasiutusiu greičiu pirmyn ir neleido net apsidairyti. Jau ėmiau baimintis, kad netrukus suliepsnos mano uodega, pavirsiu balta raketa ir niekada nebegrįšiu į žemę.
     Taip, grįžti namo man nebuvo lemta, tačiau raketa aš vis dėlto nepavirtau. Baigiantis trečiai dienai, į mane staiga kažkas stipriai įsikibo. Pajutusi, kad greitis nuslopo, pagalvojau, kad dabar jau tikrai nersiu iš padebesių žemyn. Atsisukusi pamačiau į mane žvelgiančias keturias mažytes akutes. Nenutuokiau, nei kas tai per padarai, nei iš kur jie ten atsirado.
     „Tu juk parašiutas?“ – prašneko pakeleiviai vienbalsiai.
     Tą akimirką tikrai labai norėjau tapti parašiutu, bet buvau juk ne kas kitas, kaip iš spintos pabėgusi šilkinė palaidinė. Jau ruošiausi tai pasakyti, bet staiga pajutau, kad mano skvernai išsipučia, rankovės nutįsta ir mes kartu pradedame leistis žemyn. Matai, koks stebuklas, – pagalvojau, – net nebūtina kažką mokėti ar žinoti, svarbu tikėti ir viskas laimingai pasibaigs.
     Tačiau laiminga pabaiga apačioje mūsų kol kas nelaukė. Besileisdama pastebėjau, kad artėja ne žemė, o tamsi jūros mėlynė su piktai šniokščiančiom bangom. Jau spėjau pagalvoti, kad dabar jau tikrai mums galas – pavyko pasprukti nuo vėjų, o dabar štai pražūsim vandenyje. Tačiau mano pakeleiviai garsiai sušuko:
     „Tu juk laivas?“
     Nespėjau nė prasižioti, kaip mano skvernas įsitempė ir tapau didele balta bure.
     Taip mes keliavome toliau, jūra buvo gili, dangus virš mūsų platus ir bekraštis, o dienos ilgos. Jau galvojau, kad ši kelionė tikrai niekada nebesibaigs, tačiau po trijų dienų mes išvydome krantą. Pirmiausia labai nudžiugome, bet išsilaipinę supratome, kad tai ne ta laiminga pabaiga, kurios tikėjomės. Aplink buvo šalta, tuščia ir nyku.
     „Tu juk gali būti mūsų namais?“
     Nieko nebegalvodama sutikau su pasiūlymu ir tuojau pat virtau savo draugų nameliais. Aštriais dantukais jie išgraužė mano rankovę ir sukrovė iš skutų minkštą lizdą. Vos spėję įrengti būstą, naujakuriai smagiai atšventė vestuves ir, dar nesibaigus vasarai, rankovėje jie užaugino penkiolika mažų vaikučių.
     Paprastai, bet linksmai ir laimingai jie gyveno, tačiau, kai vaikai užaugo, šeima susiruošė išsikraustyti, nes jiems namuose tapo ankšta. Gražiai padėkoję už pagalbą ir atsisveikinę jie iškeliavo savais keliais.

     Likusi viena gulėjau ir mąsčiau apie savo gyvenimą. Manote, kad liūdėjau? Ak ne! Buvau pavargusi, susenusi, bet laiminga. Nuo rudeninio lietaus mano kūnas papilkavo ir apsitraukė pelėsiais, vabalėliai išgraužė apykaklėje skylutes, perlų sagutės nebespindėjo ir aš žinojau, kad niekada nebebūsiu ta balta ir daili palaidinė, kuria buvau kabėdama spintoje. Bet aš ir nebenorėjau ja būti. Jau buvau mačiusi daug pasaulio, supratau, kad esu ta, kuo tikiu esanti, ir žinojau, kad gyvenimas nepraėjo veltui, net jei tai paskutinė mano diena.
     Papūtus šaltam žiemos vėjui, užmerkiau iš nuovargio apsunkusias akis ir užsnūdau. Miegodama sapnavau, kaip skrajoju padangėmis, iriuosi per bangas, saugau nuo šalčio ir nakties mažus savo draugų vaikučius.
     Ir saldus, ir lengvas buvo tas mano miegas, o kai pavasarinė saulė savo šiltais piršteliais ėmė žadinti pasaulį iš žiemos, prasimerkiau ir net aiktelėjau iš nuostabos – manęs jau nebebuvo! Ten, kur gulėjau rudenį, dabar žydėjo daugybė mažų gėlyčių – šilkines mano kūno skiauteles primenančios baltos snieguolytės.