Jaunas stirniukas aptvare klausia:
— Žmonės vis sako, kad aš nelaimingas, neturiu laisvės.
Mama, kas yra laisvė?

Susimąstė senoji, nežino, ką sūnui mažam pasakyti,
Ar bus jam geriau, jeigu tiesą žinos?
Juk laisvėj ne vien tiktai džiaugsmo vaivorykštė slypi,
Bet ir ežeras baimės, kalnas klastos.

Laisvė —
tai rytas, kai šuoliuoji per bundantį mišką,
Kai bėgi su vėju nuo kalvos ant kalvos,
Kai rasa nuo paparčių deimantais tyška,
Ir dainuoja giria, prisipildžius dienos.

Laisvė —
tai sniego žvaigždelėmis takas nubertas,
Melsvos mėnesienos sidabro tyla,
Upelio ir paukščių netylančios šnekos,
Kai žalias pavasaris joja žeme.
  
— Kaip noriu aš laisvės! — sušuko stirniukas.

— Bet laisvėj ir vilkas, ir lūšys gyvena,
Ir plėšrūs ereliai platybėj erdvių,
O kartais skalikai ir šūviai mus gena
Į aptvarą aukštą, kur būtų saugu.

Dažnai badas ir šaltis greitas kojas sukausto,
Kada blaškosi pūgos, kanda sausio speigai,
Kai nerandam žolės, po sniegu — menko maisto,
Noris būt aptvare, noris būt nelaisvai.

Pritilo stirniukas, prisiglaudė prie šalto aptvaro metalo ir tyliai atsiduso:
— Mama, vis tiek aš noriu laisvės.