Laikas bėga, viskas lyg ir nusistovėjo, bet vienkiemyje apsigyvenus žydaitei, Levutei ir Jonui labai neramu.
Pirmi metai buvo ypatingai sunkūs. Taip lengvai apsisprendę priglausti mergaitę, jau ima gailėtis užsikrovę sau tokią sunkią naštą ir pavojų. Kai tik užsuka į sodybą kareiviai ar baltaraiščiai, tai abiems širdis kulnuose.
– Kažin, ko čia atėjo? Ko nori? Gal jau ką sužinojo, gal kas pamatė ir apskundė? – nerimavo šeimininkai. – Vieni nervai, – bet, kai praėjo metai du, Levutė ir Jonas apsiramino, su viskuo susitaikė, priprato ir jau visai ramiai galėjo miegoti.
Trečiuose metuose jau žmonės pradėjo šnekėti, kad vokiečiams pradėjo nesisekti, ko gero gali pralaimėti karą. O jeigu iš tikrųjų taip įvyktų ir vokiečiai pasitrauktų iš Lietuvos, tada tai jau jų Etkelė galėtų išeiti į laisvę, o jiems patiems grįžtų ramybė. Kai tik ji galės pasirodyti žmonėms, mergaitė nebesėdės čia pas juos svirne. Gal susiras kokių nors giminių ar šiaip pažįstamų, išeis pas juos ir pasibaigs jų rūpesčiai.
Gandai pasitvirtino. Vokiečiai iš tikrųjų traukėsi, o kartu su jais ir baltaraiščiai. Niekam neberūpėjo, kur slepiasi koks žydas ar nuo duobės pabėgęs aktyvistas. Vienkiemyje atslūgo įtampa, bet žydaitė Etkė slėpėsi iki paskutinės minutės, iki tol, kol kieme pasirodė pirmieji rusų kareiviai.
Kartu su rusų kariais į miestelį sugrįžo, prieš vokiečiams užeinant, į Rusijos gilumą pasitraukusi turtingo žydo šeima ir Etkelė išėjo pas juos.
Kol gyveno miestelyje, mergaitė dažnai apsilankydavo pas savo globėjus, bet, neilgai trukus, ji susirado tikrą, išlikusią gyvą, motinos seserį ir su ja kartu išvažiavo gyventi į Rusiją.
Kai Ievutė su Petru sužinojo, kad sesė per visą karą slėpė svirne žydę, tai ir dabar dar negali atsigauti iš nuostabos ir baimės. Kaip jie drįso įsiklampinti į tokį pavojų? Juk galėjo nukentėti ne tik jie vieni, bet ir ji su Petru, kaip artimiausi kaimynai ir dar artimi giminės. Buvo atsitikimų, kai už vieną paslėptą žydą, sudegindavo visą kaimą. Dabar, aišku, reikia tik džiaugtis, kad viskas taip laimingai baigėsi, nors Ievutė dar ilgai prikišdavo seseriai visa tai prisiminusi.
Pamažu viskas ėmė užsimiršti, tuo labiau, kad atsirado kitų rūpesčių. Neišvengiamai, visiems ūkininkams teko jungtis į kolūkius. Niekam nesinorėjo visko atiduot į bendrą ūkį. Žmonės pjovė mėsai galvijus, kad mažiau liktų pristatyti į kolūkį, slėpė grūdus, padargus. Norėjo išsaugoti nors kiek savo nuosavybės, kad, virtus valdžiai, turėtų su kuo pradėti gyvenimą iš naujo.
Niekas nenorėjo kolūkių, visi laukė kokių nors pasikeitimų, permainų, jeigu visi bendrai atsisakytų kolektyvizacijos, bet kur ten... Nieko nebuvo paisoma. Ūkininkai buvo prievarta suvaryti į kolūkius, teko su tuo susitaikyti, kaip nors gudrauti, suktis, kad galėtum išgyventi. Stambesni ir smulkesni gaspadoriai atidavė savo žemes ir kartu su buvusiais savo samdiniais liejo prakaitą buvusiose savo žemėse už skurdžius darbadienius.
Niekam nebuvo lengvas pokario gyvenimas. Žmonės slaptai klausėsi „balso“ ir laukė, kada Amerika ateis išvaduoti Lietuvos. Vengdami tarnauti rusų kariuomenėje, daug jaunų vyrų išėjo į mišką ir žuvo nuo kariškių ir „ stribų“ kulkų.