Visų menų menas – .........................
Teip jau te nutiko, kad su kinu teko susipažinti labai anksti. Buvau gal kokių penkerių metų, kai tėvo draugas, naujas ūkio kino mechanikas pradėjo rodyti Klausučių gyvenvietės kultūros namuose kino filmus. Kas per ,,daiktas“ tas kinas, žinojom tik iš tėvo pasakojimų, nes jis kartais su dviračiu nuvažiuodavo to kino pasižiūrėti, o paskui grįžęs pasakodavo, kad te ant kažkokios paklodės judančius paveiksliukus rodo. Baisiai rūpėdavo tuos paveiksliukus i mums pamatyti, bet kas te tave leis du kilometrus eit i da vakare, kai da i kaimynystėn, pas pusbrolį Romą, tik porai valandų nueiti vos vos išsiprašydavau.
Tų valandų tai te i nežinojom, bet kai dieną tai i ilgiau pabūt galima būdavo, tik vakare pabardavo, kad per ilgai svečiavausi i viskas, bet jeigu da teip kada pasikartos, diržą paimt pažadėdavo, bet i vė iki kito karto pamiršdavo...
Teip jau te nutiko, kad kinas pats pas mus atėjo, nes jį mūsų daržinėje rodyti pradėjo. Nežinau, kaip te taip nutiko, a te tėvas prišnekino kino mechaniką, kad anas vasarą du kartus per savaitę pas mus į kaimą atvežtų parodyti tą stebuklą, a te jį kaimo jaunimas priprašė, bet tas stebuklas netikėtai mūsų sodyboje pasirodė.
Pradžioje bandė kiną rodyti Karosynės kieme, te kolchozo kontora buvo, bet vasarą vakarais ilgai šviesu, tai negalima žiūrėti, o i tik susiruošia, pastato ekraną, suolus padaro, o žiūrėk jau i viduryje seanso i lyja - kvit kinas i baigtas.
Tada i priprašė, kad tėvas į savo naują daržinę įsileistų, ji tam labai tiko...
Daržinė pristatyta prie seno tvarto pietinės sienos teip, kad per vidurį buvo asla. Te javus spragilais kuldavo, o galima buvo i kiaurai pervažiuoti, t. y iš vienos pusės su pilnu vežimu šieno  įvažiuoji, šieną šalinėn iškrauni, o per kitas duris išvažiuoji. Tai kol šieno da nebuvo, tai jis i sutiko tą kiną daržinėn įsileisti.
Pirmiausiai iš šalinės išnešė visus pernykščio šieno likučius, brigadininkas da i kelias mergicas pagalbon davė, kad jam padėtų i gerai aslą iššluotų, da  per vidurį šalinės pastatė sukalęs iš lentų stalą kino aparatui pastatyti, rytinėje sienoje išpjovė angą diržui nuo benzininio matoro iki kino aparato įtempti. Prie tvarto durikes žiūrovams suleisti, bilietus parduodant, padarė i įdėjo.
Da i daba grįžęs namo patėmijau, kad tos durikės tebė, tai jaunėlio brolio i klausiu, jis daba tėviškėje šeimininkauja:
-A žinai, kam čia tos durikės ir padarytos?
- Ką aš žinau,- atsako brolis. Čia da tėvo įdėtos, o kam jos jam reikalingos buvo - nežinau. Ma jos nekliūva, aš per kitas durikes tiesiai į patvartę su šienu nueinu, o jos, kaip stovėjo, teip i stovi...
Tada aš jam i paaiškinau, kad čia da nuo tada, kai kiną rodė jos tebė, jis da tada negimęs buvo, tai i nežino.  Vėliau, kai durikių nebereikėjo, užkalė i vė ištisa siena pasidarė.

Elektros tada da nebuvo, tai kinui rodyti reikėjo benzininio matoro. Kaime gyveno pirmasis ūkio traktorininkas Antanas, tai jis i pirmą traktorių kolchozan atvarė, gerai apie visokią techniką nusimanė. Dieną atėjęs sureguliuodavo variklį, kuro įpildavo, vandens į aušinimo baką prinešdavo i da kokį porą kibirų atsargai prisemdavo, prūdas su vandeniu da dieduko kastas buvo prie pat daržinės, iš jo gyvulius girdydavo. Vakare, kai tik reikėjo kiną rodyti, keli vyrai sukibę patraukia už diržo i burzgia matoras net pasišokinėdamas. Reikia gi, kad jokių gedimų kino seanso metu nebūtų,  o tai sutemus ką bematysi, kaip tą motorą suremontuoti. Jeigu variklis sustos, kvit tada i kapec i po kino.                        .
Atsinešdavo žibalines lempas (liktarnas), kad paskui naktį namo einant turėtų kuom pasišviesti, bet vasarą naktys šviesios, jeigu nelyja, tai i be liktarnų apsieidavo. Vyresnieji kaimo bernai te tokius maigomus prožektorius (dinamas) turėdavo. Delnan pasiimi, maigai rankenėlę, viduje te kažkas tai tik burzgia, tik burzgia, tuoj lempikė i šviečia. Nustoji maigyti i kapec  - šviesikės nebė, net ranka pavargsta, bet mes vis tiek prašydavom, kad duotų mums pašviesti, kai mechanikui  reikdavo prie kino aparato...
Žiūrovus suleisdavo į vidų per tas naujai padarytas durikes...
Stovėjau i aš prie tų durikių mandrai į staktą atsirėmęs i stebėjau, kaip kino mechanikas į ,,naują“ kino salę žiūrovus suleidžia, tokią tarbą per petį persimetęs. Prie jos ritinukai su bilietais prikabinti, po penkias kapeikas vaikams i po trisdešimt kapeikų suaugusiems.
Paima pinigus, meta į tarbos vidų i paskui pakratęs ją išima grąžą atgal atiduoti, paskui atplėšia bilietus i įleidžia į vidų. Na,žinoma, mudviem su broliu bilietų tai nereikia, negi daba savon daržinėn da i bilietus pirksi, da i vieną kitą draugą kartu prasivesdavome -taigi mūsų daržinė čia, ką noriu tą i įsivedu, bet taikydavom, kad tik tėvas nepamatytų...
Susėda visi žiūrovai ant suolų, kuriuos tėvas šalinėje padarė, kalades iš malkinės atnešė, o storas lentas brigadininkas davė, taip jos i liko paskui klojime po šienu sukrautos iki kitos vasaros.
Pirmiausiai rodydavo ,,Kroniką“ , bet te rusiškai šnekėjo, tik apačioje raidikes leisdavo, tai nieko suprasti negalėdavom, bet paskui vieną ,,multiką“  parodydavo i kvit, vaikams namo gult. Tuoj mamos vaikus už rankų i namo, vyrai eina laukan parūkyti, o mechanikas vynioja kino juostą nuo vienos mažos ritės ant kitos tokios didelės, kurią deda ant aparato i perkišęs kino juostą per aparato vidų, da tokią kilpą padaręs ant kitos ritės pradžią užvynioja i tada kviečia visus jau kino žiūrėti. Suaugusiems kinas, o mums miegot, nu jau ne to tai tikrai nebus?...
Palaukiam, kol i mamikė sesę užmigdo i išeina i ji to kino žiūrėti, tada  i mes iš paskos tyliai, tyliai išsiskubinam, bet prie klojimo durų tėvas sėdi i klausia:
- Nu i kur rakaliai susiruošėt?  Staigiai gult, o tai tuoj su diržu ...
Toliau mes jau nieko negirdim, ką jis te da sako, sprunkam namo, kaip zuikiai į krūmus, palendam, po kaldra (miegojom tada da kartu tokioj didelėje lovoje) i apsimetam, kad miegam, kaip negyvi, nė krust, kaip pelės po šluota, laukiam a da neateina mūsų su diržu pašventinti.  Tada vienas kitą kumšt, kumšt pašonėn i raginam, iškišt nosis iš po kaldros ir pasidairyt a tylu. Taip belaukdami i užsnūstam, taip tą kartą kino i nepamatę...
Sekančiam kino seansui jau i mes gudresni, jau pasiruošiam...
Iš pietų pusės, prie klojimo, buvo pašiūrė visokiems rakandams i malkoms sukrauti. Te ant malkų atsinešėm iš klėties skrandas, vasarą te jos iš namo atneštos i ant sienos sukabytos visos kabo. Pasiklojom gultus, kad minkšta i patogu būtų gulėti. Daržinės siena lentinė, tai iškalėm  su plaktuku šakas i pasidarėm skyles, kad mes galėtume atsigulę žiūrėti pro jas į klojimo vidų, bet mūsų niekas nematytų...
Prasidėjus kinui tyliai sulįsdavom pašiūrėn, užlipdavom ant malkų, į kailinius susivyniodavome i žiūrim sau kiną,kartu su visais. Po kino tyliai išlendam, įsimaišom į žmonių tarpą i kaip mat per kiemą gryčion i lovon. Palendam po kaldra  i šnopuojam, atseit jau senai miegam, o ausyse da patrankos šaudo i kareiviai ,,urą“ šaukia ...
Teip ir pamačiau pirmuosius savo gyvenime kino filmus, bet da i daba gerai neprisimenu, a te ,,Grafas Mantekristas“ pirmasis, a te kitas koks apie karą kinas, a te kokia komedija buvo...
Labiausiai bijojom, bet i baisiai  rūpėjo, kai karą rodydavo i garsiai iš ,,armotų“ šaudydavo.  Atrodo, kad tuoj, tuoj nusitaikys i tiesiai į mus plieks su ugnim i trenksmu, kaip perkūnas su žaibai, kad vasarą trankosi.
Tada lendam į skrandas, apsigaubiam skvernais galvas, užsikišam ausis pirštais i laukiam, kol šaudymas baigsis, kiek palaukę ištraukiam vieną pirštą iš ausies i klausom, gal jau nebešaudo, tada i vė glaudžiam akis prie skylių i žiūrim, a da nieko daržinėje nenušovė...
Vieną kartą, kai tik šaudyti iš ,,armotų“ pradėjo, susigūžėm į skrandas i belaukdami, kol šaudymas baigsis sumigom...
Pasibaigus kinui, da vyrai nesiskubina namo, tai greitai traukia iš kišenių tabako kapšiukus, plėšia rūkomo popieriaus juosteles, paima po žiubsniuką tabokos, suka suktines i  rūko...
Per tą kiną nebuvo kada i jiems išeiti parūkyti. Negi praleisi pačias įdomiausias vietas: i kai kinas įdomus,  tai i parūkyti užmiršti...
Mamikė gryčion įėjus pamato, kad mūsų lova tai tuščia... Tada pakniopstom laukan i vieno klausia, i kito, a nematė vaikų, pripuolus prie tėvo šaukia:
-Vaikai prapuolė, vaikai prapuolė... Pareinu gryčion, žvilgt į lovą, o te tuščia, o te nieko nė. Kur daba gali anie būti? Gal matei, kur anie pasidėjo... A daržinėje nebuvo, gal kas da kur matė? Vyrai, pamačykit vaikus surasti...
Tuoj visi meta rūkyti i puola ieškoti, ne juokai gi, vaikai prapuolė, o mes sau parpiam saldžiai, šiltai į skrandas susisukę i negirdim, kad kieme toks alasas, kad mūsų visur ieško liktarnas užsikūrę...
Iššniukštinėjo visus pakraščius, kiemą, sodą, klėtį, abu prūdus pakraščiais apėjo, dingo vaikai, kaip į vandenį, niekur nė, kur beieškosi. Gal gerą pusvalandy davėsi visi sušilę, bet kaip nė teip nė... Tada kažkas pašiūrėn užsuko, pašvietė su liktarna virš malkų, te vienas kažkuris i sukrutėjom, tada i pamatė mūsų slėptuvę...
Kliuvo, oi kliuvo abiem nuo tėvo ,,beržinės košės“, bet a te daba muš prie svetimų žmonių, pertraukė nukėlęs nuo malkų diržu po porą kartų, bet mes da pro miegus i nieko nesupratom, kas čia daba pasidarė i kur mes čia esame. Tada mamikė abudu tuoj už rankų nusitvėrė i gryčion nusivedė miegoti...
Teip ir baigėsi mūsų kino teatras su miegamom ložėm. Tėvas ant pašiūrės durų didelę spyną uždėjo, o mums pagrasino, jeigu da kartą taip pasikartos, ,,beržinės košės“ mažai nepasirodys...
Vėliau pastačius naują karvidę i prie jos betoninių sienų silosinę, vasarą kinas jau ten persikėlė i daugiau į mūsų daržinę nesugrįžo, liko tik atsiminimas, kurį i jums čia prisiminęs papasakojau...