Ar žinai, kur pasibaigia laikas?
Kai imi ne skaičiuot, bet virpėti,
O už lango ir vėl atsiranda,
Sukirmijęs peizažas prieš lietų.

Ar žinai, jog nemoku meluoti?
Visada rėžiu geliančią tiesą,
Kad nemoku išsaugoti viltį,
Ir gyventi, kaip Viešpatis liepė.

Ar žinai, jog meldžiu pasmerkimo?
Kad galėčiau sekundę numigti,
Bet atsikeliu – o vis dar skęstu,
Nes bridau per aukštai į šaltinį.

Ar žinai, kad aš nieko nemoku?
Nei šypsotis, nei verkt, nei liūdėti,
Tik rašyti tau laišką su gyliu,
Keikt save, o tu neandartalieti...

Ar žinai, kad žinoti netikra?
Tiesa plaukia prieš srovę į priekį,
O aš klausiu tavęs, kur gyvena
Ta belaikė erdvė išprotėti?