Maži žiburėliai dangaus gelmėje —
Kad tik erdvėse nepaklystų.
Palaimink, Aukščiausiasis, visus naktyje,
Kad laimingai ir saugiai grįžtų.

Širdys ten plaka, gal rankos nedrąsiai
Jau šilumą jaučia namų,
Ten mato, kaip sveikina motiną, sesę,
Pačiam truputėlį graudu.

Atsiduoti likimui dažnai būna lemta
Ir kitiems patikėti save.
Gal ir paukščiai net regi, kai pavasarį skrenda,
Visą šeimą senajam lizde.

Irias mažas lėktuvas per sutemusį dangų,
Mirksi silpnos švieselės sparnų galuose.
Minutė kita, vėl tyla švelni dengia
Garsų kelią, nubrėžtą rugpjūčio žeme.