Viskas, dėkui Dievui, baigėsi laimingai ir Ievutė su Levute vėl savo vietose.
Iš tokio, palyginti rizikingo jų sumanymo, liko tik linksmi prisiminimai.
Tiesa, sunkios ligonės vaidinimas ir grėsmė atsidurti po daktaro peiliu Ievutei kainavo daug nervų, bet neužilgo viskas pasimiršo ir iš viso to liko tik praeities įspūdžiai, iš ko susitikusios dvynės skaniai pasijuokdavo. Smagu dar ir tai, kad viskas nenuėjo niekais. Jųdviejų pastangos jau davė rezultatą. Už mėnesio Levutė pasijuto nėščia ir tuoj pat pasigyrė vyrui, kad laukiasi.
Jonas dažnai pasiteiraudavo, kaip žmonos sveikata, ar nebeskauda šonas. Jis vis dar negalėjo sau atleisti, kad jos paklausė ir nenuvežė į ligoninę, kaip daktaras liepė, bet, dabar išgirdęs tokią naujieną, iš to džiaugsmo viską užmiršo. Kokia laimė! Susilauks vaiko, o gal dar ir berniuko... „ Kad tik Dievas duotų Levutei laimingai išnešioti, kad kas neatsitiktų, kai taip ilgai nebuvo pastojusi, kad tik nepersileistų, kaip kad moterims kartais būna, kad tik sėkmingai pagimdytų, kai ateis laikas, kad neįvyktų kokia nelaimė...“
Visą laiką džiaugėsi, o kartu  ir nerimavo Jonas, kol pagaliau pavasarį jis, sulaukęs  naujagimio, nusiramino.
Berniukas gimė sveikas ir gražus. Jonas, kur buvęs, kur nebuvęs – vis prie lopšio. Taigi, laimingas neapsakomai... Ir sūnaus sulaukė, ir Levutė visai pasveiko. Jai daugiau niekada nebeskauda šonas ir maža to, po gimdymo moteriškė dar net pagražėjo. Kuo toliau, tuo labiau Jonas Levutę myli ir ją labiausiai lepina.
Pats gaspadorius niekuo negali skųstis. Yra stiprus, sveikas, ūkininkauti sekasi, todėl visko pilnas gyvenimas. Dabar Jonas jau visavertis vyras, didelio ūkio gaspadorius, užsiaugins sūnų ir turės kam palikti ūkį. Nereikės giminėm peštis dėl palikimo po jųdviejų su Levute mirties...
Krikštynas iškėlė kone kaip vestuves. Tris dienas muzika, dainos ir pilnas kiemas jaunimo. Visi šoka, dainuoja, džiaugiasi sulaukę progos pasilinksminti.
Krikštatėviai, aišku, Petras ir Ievutė. Vardą išrinko naujovišką, miestietišką „ Linas“, o kai klebonas pareikalavo, kad pirmas vardas būtų krikščioniškas, tai krikštatėvis pridėjo savo – „ Jonas“.
Prabėgo keli laimingi šeimyninės sėkmės metai. Atrodė, kad tai laimei nebus galo, bet netikėtai pasikeitė laikai ir visas gyvenimas pasisuko kita linkme.
Lineliui buvo vos šešeri metukai, kai į Lietuvą įžengė rusai. Tas įvykis išmušė iš vėžių iki šiol ramų ir nusistovėjusį žmonių gyvenimą. Pasklido gandai apie trėmimus, ūkininkai nuleido rankas, nežinojo kaip elgtis. Nuėmę šių metų derlių ir atidavę pyliavas, nelinksmi laukė pavasario.
Pavasariui atėjus, nesitikėdami sulaukti ir patys nuimti kitą derlių, viską dirbo nebe taip kruopščiai, viską darė atmestinai ir slapčia ruošėsi trėmimams. Kepė ir džiovino duoną, su savimi nešiojosi pinigus, dokumentus ir kitus smulkesnius vertingus daiktus su viltimi, kad gal neprireiks, kad gal nepasitvirtins tos sklindančios baisios kalbos. „ Gal neišveš, gal paliks gyventi savo namuose, kokiomis bebūtų sąlygomis...“
Vis tiktai birželyje tikrai prasidėjo visuotiniai trėmimai ir vargas tam, kas buvo nepasiruošęs tai kelionei. Iškart grėsė mirtis nė nepasiekus Sibiro platybių.
Seserys, kiek įmanoma, buvo pasiruošusios. Turėjo nemažai duonos džiūvėsių, mėsos, lašinių, taukų. Jeigu tik leis viską pasiimti, užteks nekuriam laikui.
Kur be atsidurtų, seserys susitarė laikytis šeimomis kartu, nesiskirti iki gyvenimo galo, padėti vieni kitiems, o pritrūkus maisto, dalintis paskutiniais kąsniais. Dievui davus, nei vieniems, nei kitiems neteko patirti tos baisybės. Nors praėjo daug pilnų siaubo ir baimės naktų, girdint, kaip kaimynystėje burzgia sunkvežimiai ir tamsą raižo prožektoriai, bet šiandien jau galima džiaugtis, likus savo namuose.
Atrodė puiku, žmonės  išvaduoti nuo tremties. Ūkininkai noriai griebėsi už darbų, bet greitai patyrė, kad ne pyragai ir prie vokiečių: nemažos pyliavos grūdais, duoklės produktais... Nėra tos savaitės, kad vienkiemyje nepasirodytų vokiečių kariškiai su baltaraiščiais. Reikia, kad būtų alaus ir geros užkandos jiems pavaišinti.
Į tuos, kurie liko neišvežti, vokiečiai ir vietiniai jų padėjėjai žiūrėjo su panieka, laikė vos ne išdavikais, paliktais rusų agentais. Taigi, kad neužsitraukti jų nemalonės, reikėjo svetingai, su tam tikra pagarba priimti, pagarbiai elgtis, kitaip galėjai patekti į, siunčiamųjų darbams Vokietijoje, sąrašus.
O kur dar žydų ir vietinių komunistų šaudymas, kratos vienkiemiuose, ieškant besislapstančių žydų ar rusų partizanų? Per visą vokietmetį žmones lydėjo baimė, kad netaptum įtariamuoju ir nebūtum sušaudytas kartu su žydais.
Tik tada, kai neliko žydų ir rusams talkinusių aktyvistų, apsiramino šaudymai. Baigėsi šaudymas, prasidėjo vežimas darbams į Vokietiją. Kur tik vienkiemyje didesnė šeima, atvažiuoja su šautuvais baltaraiščiai, išsiveda ar mergaitę, ar vaikiną, atveža į miestelį ir uždaro daboklėn, kur jau sėdi komjaunuoliai. Kai susidaro nemažas žmonių būrys, visus atvaro į geležinkelio stotį, sulaipina į vagonus ir išsiunčia į Vokietiją.
Po vienkiemius pasklido atsitiktinai nuo duobės išsigelbėję žmonės, tačiau visi jų bijojo, nenorėjo priimti, nesiryžo globoti, varydavo lauk, užpjudydavo šunimis, kad tik toliau nubaidytų nuo savo sodybos. Būdavo ir tokių, kurie tuos žmones įsileidę į namus, tuojau pat pranešdavo vokiečiams. Už žydo ar komunisto slėpimą grėsė sušaudymas, o už pranešimą apie juos, vokiečiai pamalonindavo talonais, kaime vadinamais „taškais“, už kuriuos parduotuvėje galima buvo nusipirkti gabalą medžiagos.
Tiesa, atsirado ir tokių drąsuolių, kurie nieko nebodami, priglaudė ne vieną pabėgėlį ir slėpė, globojo per visą karą. Gaila, bet tokių buvo vienas, kitas per kelis valsčius.