mano siela išvažiuojanti bėgiais
ji moka pabirti po grindis
mažais gabaliukais
vis tikėdama, kad dar kviečia tave,
kad gali šaukti balsu, kuriuo
nesustodami skristi klykia paukščiai

ji klūpi neprašydama,
kad mano kelias vestų tiesiai ir tik kartais kairėn
kai darosi silpna nuo bedieviško kritimo
kai nebegaliu kvėpuoti o mintys tik eilėm, eilėm
kvailom seilėm rašalo nutįsus

ji vis skaičiuoja procentus, kiek procentų
mažų skaičiukų po kablelio prireiks parašyti
kad pasakytum - gerai tave pažįstu,
labai tavęs noriu,
ištversiu šiame pasaulyje, kur pažiūrėti žmogui į akis
vis prireikia talento

bet balsas stringa suspaustose lūpose,
rankšluosčiuose, šlapiuose nuo drėgmės, sklindančios pro langą
ir tas nerimo jausmas
kartais
užsimiršta