Dabar turiu tokį gilų įskilimą, kurio niekaip nepaslėpsi. Linutė didelėmis išsigandusiomis akimis žiūri į mane, vis pasukiodama. Bando įdėti mažą trikampę šukę taip, kad niekas neįtartų nelaimės. Servize atrodau negražiai. Mano broliai puošnūs, gėlėti, paauksuotomis rankenomis. Būdavau pačiame jų priekyje, o dabar nustūmė už kitų... kokia gėda. Tačiau džiaugiuosi – krisdamas nesudužau. Dar gyvas!

   Linutė, nesugebėjusi manęs paslėpti, išsineša kažkur, kartu pasiimdama ir skėtį. Bijau jos putnių pirštų – galiu dar kartą įskilti ar sužeisti, juk tokį aštrų kraštą dabar turiu.
   Saulė greitai įkaitina mano mėlyną paviršių, nes dangus – be menkiausio debesies. Linutė susitinka su keistu padaru vardu Duojas, nuo jo vis atplyšta pūkai. Padaras pasitrina smakrą, letenėlėmis pačiupinėja įskilimą:
   – Pabandysim sutaisyti. Atnešei skėtį?
   Toks nedidelis vyrukas (gal arbatinuko dydžio) kažin ar galės man pagelbėti? Atrodo toks silpnas. Duojas paėmęs skėtį už rankenos, neįtikėtinai lengvai mosteli, perskrosdamas orą:
   – Geras skėtis, tiks!
   Skėtis išsiskleidžia ir pakyla į orą. Visi trys telpame jo šešėlyje. Aplinkui keičiasi spalvos, nuo skėčio kraštų vis stipriau ir tankiau varva violetiniai lašai, pavirsdami srovelėmis. Duojas įmeta į mane išrautą savo pūką ir laukia stebuklo:
   – Čia kažkokie stiprūs burtai, niekaip nesutaisysiu.

   Negalėjau pasakyti, kad pats neapdairiai pakrypau ir nukritau. O mergaitės akys jau buvo plačios ir drėgnos. Netrukus jose pasirodė ašaros. Ji vis bandė susilaikyti, bet vis tiek garsiai pravirko.
   – Nebent... galim surasti meistrą, gal pagamintų antrą, – ramino Duojas.

   Nuvykome pas meistrą – malonų senučiuką. Jeigu jis ir sugebės pagelbėti, tai tik sukurs kitą puodelį, o aš būsiu nebereikalingas. Nerimavau. O meistras kalbėjo šitaip:
   – Taip, labai seniai gaminau tokius puodelius. Vargšelis norėjo būti gražus, tik aš dar nemokėjau ir padariau jį šiek tiek kreivą.

   Norėjau, tikrai norėjau ir visada galvojau, kad esu gražus. Prisiminiau meistrą, kai mane gamino, murmėjo kažką sau į ūsus, kad aš nė nesupratau. Jo dirbtuvės buvo nukrautos jau pagamintais dirbiniais, įvairiomis drožtomis formomis. Vienintelis sugebėjo užsiimti tokiais burtais! Niekam neperleisdavo, net pats ištapydavo mus (mane, brolius – puodelius, arbatinukus ir seseris – lėkšteles). Niekas daugiau nematė: didžiulė jo amato paslaptis, kaip mus iš minkštos masės kaip sniego pavertė mąstančiais – gyvais puodeliais. Ir ne tik! Tik mostelėdavo savo teptuku ir mes pražysdavome.

   Tikras netikėtumas, kurį privalau papasakoti – kaip meistras dirbo apšviestas spindulių, o šie pamažu blėsdavo vakarėjant. O tada prasidėdavo stebuklai! Augalai patys išsikerodavo iš teptuko šerių. Pumpurai išsiskleisdavo ir atitrūkę žiedai įdygdavo į puodelius. Puodeliai nusilenkdavo it šokėjos pasiėmusios už suknelės – ąselės buvo mūsų rankos. Taip ir sustingdavom iš to dėkingumo. Štai kam ta ąselė, kad tik du pirštai tetelpa, o ne visi! Nežino žmonės, kad tai sustingusios mūsų rankos. Dar esu dėkingas, kad pražydau – gražus buvau, gražus nors kreivas. O kad taip ir prakalbėčiau – dar dėkočiau ir dėkočiau! Taip begalvojant gėlės mano paviršiuje net labiau sužydėjo, atrodė, kad tuoj ir įskilimą uždengs. Koks meistras didis burtininkas buvo! Čia ne koks magiškas padaras kaip Duojas, čia tikri burtai!

   Meistras,pajutęs mano padrąsinimą, kalbėjo toliau:
    – Bet savo kreivumu jis ir gražesnis. Tada puodeliai vis kitokie pavykdavo – tai skirtingo dydžio, tai kitaip ištapyti, nors ir kaip norėjau, kad vienodi būtų. Turbūt net užbūriau jį kartodamas: „Būk gražus, sušildyk šilta arbata svečius, būk jaukus kitų rankose!“ Gal todėl niekas ir nepastebėjo, kad truputį ne toks buvo. Nebegaliu sukurti kito tokio gero puodelio.

   Kažkodėl pasidarė gera. Matai kaip: buvau gražus puodelis, nes meistro mintys manyje gyveno —įamžinau jo klaidas. Dabar jis nebesugebėtų tokio puodelio pagaminti... Net nudžiugau.

   Tik mergaitė vėl nusiminusi. Grįžtant pabaisa ją ramino:
   – Ramiai ramiai – daiktai neilgaamžiai.
   Neilgaamžiai, neilgaamžiai... Pritariau. Apžiūrinėju savo įskilimą vis pagalvodamas, kad gal nėra taip jau blogai. Na ir kas, kad nieko į mane nebeįpilsi? Gal aš dar būsiu kam naudingas?

   Mus lydėjo suodžių dvasia. Toks mažas juodas padaras, kuris kaip voras turi ilgas kojas. Tokie sutvėrimai apsigyvena senuose negyvenamuose namuose ant nereikalingų daiktų. Oi! Suodžių dvasia įsitaisė mano dugne!
   Linutė nepastebėjo – taip ir parsinešė mane kartu su ta dvasele. Namiškiams ji prisipažino, kad buvau sudužęs. Nedidelė bėda- buvau kreivas, o dabar ir gražesnių puodelių būna. Tik Linutei buvau pats gražiausias, ji manęs gailėjo...

   Išmetė... Dabar gyvenu įskilęs ir nebe servize. Ką aš ten veikčiau, kai nebegaliu vaišinti arbata? Manyje suodžių šeimyna susisuko lizdą. Gal ir žioplas buvau, kad krisdamas nepasirėmiau savo ranka. Bet dabar, kol niekas nemato, vis paglostau miegančias suodžių dvasias. Vis dar galiu būti jaukus. Dar ką nors gero ir gražaus sugalvosiu.