Nuoga ji prieš visą pasaulį
Stovėjo gėdingai
Nuleidusi galvą
Ir verkė...
O vėjas taip šiurkščiai
Talžė jos kūną ir šaukė
Mirtis laikinoji atėjo
Sugniaužė savajam delne
Ir sustingdė pasaulį
Nuoga ji stovėjo prie kelio
Be lapų be meilės be nieko
Tik vėjas nemirštantis niekad
Vis plakė jos kūną ir šaukė