Pakėlė žmogus galvą į saulę
ir tarė:
„Nieko naujo”.
Pasuko galvą į medį ir
nusispjovė.
Įbrido iki kelių į upę,
pažiūrėjo į savo atvaizdą,
gūžtelėjo pečiais,
pasimaivė,
ir liko iš dalies patenkintas.
„Gal turi saldainį?” —
paklausė sutikęs draugą.
Šis ištiesė jam vieną
matiniu popierėliu
pavadinimu „Karvutė“
ir uždelsė.
„Tokio nenoriu. Tokių aš
persivalgiau,
kai buvau mažas,
kai į kelnes dariau.
Pasilik sau”.
Jo naujos kelnės iš tiesų
buvo labai įdomios.
Iš malonios medžiagos
ir sukirptos gražiai,
ir diržas odinis derėjo.
Gal ir tiesą jis sakė —
netiko „Karvutė“
prie kelnių...