(Susitikimui po 48-erių metų su studijų draugais,
žemės ūkio inžinieriais)

Sugrįžti praeitin nebus jau lemta,
Neprisimint nakties karštų kalbų,
Kai prieš akis baltą braižybos lentą
Laikydavom beveik lig paryčių.

Joj kirtos plokštumos su įnoringom prizmėm,
Ietimis tiesės smigo rutulio šerdin,
Lėkšta parabolė kaip laikrodžio grandinė
Rakštim per paskaitą įstrigo atmintin.

Nėra ko slėpt, juk būdavo ir gera,
Kai obuolinis vynas eidavo ratu.
Tai ten, tai čia, žiūrėk, garsiau gagena
Po įskaitų už durų, stropiai užvertų.

Šnekų šnekų — jei būtų kas užrašęs,
Tai būtų tomai lietuviškos kalbos.
Tas — nuo Rietavo, iš Žemaitijos krašto,
Anas gi — suvalkietis, o šis — iš Utenos.

Svajonės augo kaip variklių gausmas,
Bevaikant traktorius lauke.
Šypsojos žemė — toks gražus, toks jaunas,
Su aukso varpa puošta kepure.  

Į vieną gražią pynę likimai susipynė,
Tik, rodos, taip trumpai. Dievuli, per trumpai...
Vėl šaukė grįžti kaimas, kitus — plati tėvynė,
Paliko bendras vardas — studijų draugai.

Sugrįžti praeitin nebus jau lemta,
Neprisimint nakties karštų kalbų.
Tiktai gerai... Gerai, kad dar šį kartą
Vėl pilną taurę su jumis keliu.