Laimė, kaip apšiurus valkatėlė,
Šuo benamis, glaustęsis greta.
Juk kiekvienas einam savo kelią.
Paskui seka. Mums vis negana –

Skubam, bėgam. Nėr kada žvalgytis.
Nuo namų, į darbą ir atgal.
Bet staiga kažkas sustabdo – kirtis!
Dingsta miglos. Sustabdyt negal

Nieks tekėjimo, tik laikas šitas
Tõlin neša. Tu sukies ratu.
Ir svajonės, tyliai išsakytos,
Aitriai griaužia širdį. Tau skaudu...

Tu nepastebi, matyt nenori,
Ji įkyriai krebžda į duris.
Laukia kantriai gal kas pasirodys,
Galgi jas kas nors atidarys...

Laimė, kaip apšiurus valkatėlė,
Šuo benamis, glaustęsis greta.
O jei būtų koją bent įkėlus!
Nieks nežino, tik lemtis pikta.