Šešėliai ir saulės blyksniai pakaitomis bėgiojo siena, žaidė paveikslų spalvomis. Už stalo sėdėjome nebylūs, pajuodusiais lyg nuo nemigos paakiais. Tramdydami nervinį virpulį stengėmės prisiminti, kaip per tuos mūsų bendravimo metus viskas buvo.
Taip, sunku buvo ateiti čia, į Emilės buvusį kasdienybės pasaulį, nužvelgti jos tapytų paveikslų mini galeriją... Dailės mėgėjų studijos nariai atėjo beveik visi. Vyriausias – malonaus būdo senolis Ridas, pagamindavęs visiems norintiems paveikslų porėmius ir rėmus, kai jų prireikdavo atrinktiems parodai darbams. Jo paties tapyti paveikslai dvelkė ramia gamtos idile. Senamiesčio gatvelių vaizdai paveiksluose panašūs į nuotraukas, bet jų spalvos gražiai derėjo.
Šmaikštus išminčius, puikus šaržų meistras Leo atrodė neįprastai rimtas, kaip ir dera tokia proga. Jo taiklų žodį apie darbus vertino ir seniau lankantys, ir studijos naujokai.
Nebuvo čia Stankaus, mat gyveno tolokai nuo Kauno, netoli Vilkijos. Be to, ko gero, vėl sesers buvo paguldytas kuriam laikui pasigydyti nervus, kaip jis sakydavo. Visi žinojome, kad tai – Kuzmos gatvėje esanti psichiatrijos ligoninė. Jo paveikslai spinduliavo kažkokį nerimą, o paties tapytojo autoportretai žvelgė kupinomis įtampos akimis.
Merginų ir moterų būrelis – pats gausiausias, nes jos labiausiai sielojosi dėl įvykusios prieš metus nelaimės. Skaudu buvo prisiminti viską, kas įvyko pernai.

Keli studijos naujokai, atėję nuo rudens, tik iš nuogirdų miglotai žinojo apie tą lemtingą įvykį. Jie lyg niekur nieko šnekučiavosi, o vėliau puolė prie Nyderlandų tapybos stiliaus gyvo natiurmorto, godžiai šniaukštė vaisius ir saldumynus, tad stalas pastebimai tuštėjo. „Mes, lietuviai, rajūnų tauta“, – juos stebėdamas konstatavo Juras. Jam koktu buvo žiūrėti į jaunuosius rajūnus, prie vaišių stalo gausos mažiausiai teprisidėjusius. Visa ši bakchanalija atrodė pernelyg vulgari: puota maro metu, ir tiek. Kažkas pasiūlė pirmąjį tostą:
– Už tave, Emile! Už tai, kad tu buvai tokia išskirtinė tarp mūsų, todėl šiandien drauge čia esame...
– Esame? Veikiau sakyčiau – ryjame, lakame, malame, – gana ironiškai replikavo Vilius. – Geriau būtų vietoj tų rajūnų ji, Emilė, geroji šių namų fėja, deja, negrįžtamai išlėkusi anapus...
– Likimo pirštas... – bandė švelninti įtampą mūsų prietaringoji senmergė Milda.
Į kambarį šlubčiodama su nauju valgių kalnu įėjo Emilės motina, visiems be galo maloni. Ji liūdnai šyptelėjusi ragino:
– Valgykite, mielieji, nesidrovėkite! Šiuos patiekalus Miliutė taip mėgo, pati ne kartą juos gamino, juk atsimenate...
Atsidususi perklausė:
– Gal neskanu? Juk mano valgiai kitaip gaminti. Aš, žinia, nemoku užprieskoniuoti, kaip ji...
„Nejaugi jai iš tiesų malonu matyti visą mūsų šutvę, kai jau nebėra jos vienturtės Emilės?“ – svarstė Mantas. „Prieš metus beveik visi sėdėjome čia, prie šio stalo, palydėję į kapus Emilę...“
Dailės studijos seniūnas Aras, kaip ir prieš metus prie naujai supilto kapo, rimtai ir kiek teatrališkai kalbėjo:
– Iš mūsų tarpo skaudi lemtis taip netikėtai lygiai prieš metus visam laikui išrovė trapią, talentingą, kilnios sielos dailininkę...
Įsijautęs, patenkintas savimi ir toliau, ir panašiai oratorius kalbėjo apie sudėtingą menininkės egzistenciją niūriame dabarties pasaulyje, kol šeimininkė davė suprasti, kad ta jo kalba skaudina...
Netrukus užstalėje, paveikti ne tiek Aro kalbos, kiek alkoholio, jaunieji pritilo: turbūt jų sąžinės balsas, kaip tokiais atvejais būna, neleido pernelyg atsipalaiduoti.

Saulėtas gintarinis ankstyvo rudens oras, žalvariniai ir rusvi medžių lapai skendėjo už lango švelniose ūkanose. Atrodė, kad ir gamta gedi pernai mirusios moters. Emilė buvo visų mūsų numylėtinė. Gal ne iš tų pirmojo ryškumo gražuolių, bet patraukli, žavinti savo vaikiškai nekalta šypsena. Prikandusi apatinę lūpikę, mėgo tapyti valandų valandas, užmiršusi ir mus, ir valgį.
Jai patiko ilgai ir įdėmiai žiūrėti į kolegų baigtus darbus, kartkartėmis neužmirštant pagirti patikusius: „Žavu!” Tai jos lūpose niekam neskambėjo banaliai, anaiptol, jos pagyros glostė autoriaus savimeilę. Arba jei Emilė suraukdavo nosytę lyg nuskriaustas vaikas, iš padilbų tylomis žvelgė į drobę, pajusdavai, kad paveiksle kažkas nepatiko: gal koks negrabus potėpis, gal „besipjaunančios“ spalvos. Dabar, jai negrįžtamai išėjus, visi pasigedo to vertinimo.

Emilė su Mantu ne kartą užsibūdavo studijoje vienudu, kai ateidavo pašėlusiai karštligiškas laikas artėjant parodai. Visai nusistekenę nuo kūrybinių kančių, susėsdavo abu prie studijos pianino. Tada ir prasidėdavo garsiosios jų improvizacijos keturioms rankoms, užtrunkančios gerą valandžiukę.
Grodavo sau iš klausos, įsijautę, su neslepiamu pasitenkinimu ir įkvėpimu, kurio pritrūkdavo tapant. Čia čiurleno Čiurlionio etiudas, čia jautei skambant melancholiškąjį Šopeną. Kartais skambėdavo negrų pamėgtas svingas ar džiazo kakofonija...
Emilė mokėjo sutelkti studijos narius. Prieš pernykščių saviveiklinių metų pradžios renginį ji kaip visada kažką įdomaus ir netikėto pasiūlė, o tai visus nuteikė diskutuoti. Aišku, susilaukė ir skeptikų prieštaravimų, bet jų nuomonės nelabai kas tada paisė. Emilė mokėjo entuziastingai visiems paaiškinti, kaip šauniai atrodys, tarkim, originaliai papuoštas bendras stalas ar neįprasta apranga. Vyresnieji studijos nariai siūlė fojė suruošti linksmą studijos darbų parodėlę su kolegų portretais, draugiškais šaržais ir eksperimentiniais darbais. Scenarijų patikėjo literatui Mantui. Vaikinai ėmėsi „organizuoti“ pasirodymui kaukes, dekoracijas, muziką, merginos aptarė būsimo šventinio stalo patiekalus, kurie būtų lyg originalus natiurmortas. Likus kelioms dienoms iki šventės, merginos suskato ruošti savo „firminius“ patiekalus.
– Bus labai skanių valgių! Pamatysit, vyrai, seilę rysit! – gyrėsi dručkė Leokadija Meškutė, kurios pavardė atitiko jos įspūdingą Rubenso tapytų moterų tipo figūrą.

Visi laukė firminio Emilės vaisinio želė torto, kuris turėtų puošti stalą. Vietoj vizitinių ant stalo nutarė padėti pačių pieštus linkėjimų ar sentencijų atvirukus. Tąkart Emilei teko atvirukas su kažkieno sentencija, kurią jai reikėjo balsiai perskaityti: „Niekad negalvok, kad jau viską padarei!” Tuoj nepraustburnis Mantas pridūrė: „Pastenėk dar…” Visi kvatojo, tik Emilė suraukusi nosytę jį subarė: „Nebūk vulgarus!”
Kai scenoje reikėjo atlikti privalomąją kiekvieno kolektyvo programėlę, Emilė be kita ko padainavo sau pritardama pianinu Salomėjos Nėries žodžiais dainą: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios...“ ir kažko susigraudinusi nuo savo pačios gražaus pasirodymo, ėmė pasikūkčiodama sriūbauti. (Gal nujautė nelaimę?) Visi kolegos puolė raminti Emilę, bet ji pati greit susitvardė, o jai simpatizavęs Vilius, nuskambėjus trankiai melodijai, pakvietė ją šokti. Emilę lyg kas pakeitė: ji ne šoko, o šėlo arti apalpimo, už visus pasiučiausiai rangydamasi, šūkčiodama ir šokčiodama, o rankomis paplasnodama lyg pašauta paukštė. Po to šokio ji atrodė kiek išbalusi, kažko susikrimtusi, visai nešventiškai nusiteikusi. Kai Vilius vėl ją išsivedė tikrai lietuviškai pasiutpolkei, Emilė šoko kažkaip vangiai. Staiga pačiame šokio sūkury ji skausmingai sudejavo ir sukniubo Viliaus glėbyje. Šis vos pajėgė ją nunešti į pašalį. Kažkas iškvietė greitąją, o merginos, prasegę Emilės palaidinukę, masažavo, purškė vandeniu, trynė jos smilkinius. Visos jų pastangos buvo veltui... Emilė užgeso, nesulaukusi greitosios. Sustojo pavargusi jos širdis.
Po metų, minint Emilės mirties metines, visi susirinkę juto kaltę, kad nenumanė tos sunkios širdies ligos, apie kurią mergina nė neužsiminė. Gal nenorėdama būti našta, ji nelaukė kitų užuojautos ir išskirtinio dėmesio dėl nepagydomos ligos. Emilė troško gyventi ir iki užsimiršimo tapyti, kaip visi dailės studijos kolegos.

Nė nepajutome, kaip ėmėme garsiau šnekėtis tarpusavy. Skimbčiojo peiliai, šakutės, taurelės. Tas mūsų laikas – taip greitai nykstantis: surytos sekundės, tuščiai praleistos minutės, valandos, dienos... Bet juk „Carpe diem!”
Nuo sienos į mus valiūkiškai žvelgė Emilės autoportretas, kuris dabar, kai jos nebėra, atrodė toks reikšmingas, itin pavykęs, atspindintis visą autorės trumpo gyvenimo žavesį ir... tragizmą. Vieną akimirką Viliui pasivaideno, kad portreto Emilė jam suokalbiškai mirktelėjo.
Pro duris įstraksėjo gal kokių šešerių metų mergaičiukė, tikra sumažinta Emilės kopija: jos skruostai su duobutėmis, rudų akių žiburiukai – visai kaip autoportreto. „Pala, pala... juk ji galėtų būti... Bet ne, tikriausiai, aš klystu,“ – šmėkštelėjo Viliaus galvoje mintis.
– Susipažinkite, čia Emilės dukrytė Alida. Ji kelis metus gyveno kaime, kur sveikesnis oras, pas mano seserį, nes čia dažnai sirguliavo, kosėjo. Dabar mudvi abi gyvename Kaune, o mergaitė nuo kito rudens lankys mokyklą. Ten, kaime, nebeliko nei vaikų, nei mokyklėlės... Alidukė – visas mano džiaugsmas.
Mažoji gražuolė Emilės dukrytė buvo visų susirinkusių grobstyte grobstoma, glostyte glostoma, vaikiškai linksmai čiauškėjo, šypsojosi mamos draugėms, kurios, pasirodo, jau anksčiau su mažąja buvo pažįstamos, tik saugojo velionės paslaptį ypač nuo Viliaus – toks buvo Emos noras.
„Ak, Emile, slapuke tu! Kodėl aš nieko nežinojau apie tavo dukrą? Bet jei būčiau žinojęs, ar kas būtų tarp mūsų pasikeitę?” – svarstė Vilius. „Nebent nebūtų tų tavo melancholijos priepuolių ir atšiaurumo mūsų draugystėje. Juk tu palikai mums patį geriausią savo paveikslą – dukrą...”
Vilius nerimo savo kailyje. Visokios jaudinančios įkyrios mintys nedavė ramybės. Pagaliau skubiai atsisveikinęs bėgte išbėgo.