Jei surasi pikčiausią žmogų, žinau,
jis įsikurs per mažą mažytę pėdą
nuo mano tako,
lyg niekur nieko
gyvens pagal nesuvokiamus dėsnius,
nes taip reikia,
nes žemiau žemės jis nenukritęs.

Kada piktumą
paversiu į žalią žaliausią žiogą,
o slaptavietes vėtros išgriaus,
tada bičiuliu
mane netikėtai pašauks, o dangau!

Apsišaukėlis aš, apsišaukėlis!
Kitus perniek įtikinėjęs,
kad laiką sukramsnoja žalos karvės,
o priesaikos ir medžiai nugriūna
neperspėję.