2012 m., kovo 13 d.
Mielasis mano drauge!
Sulaukiau Tavo laiško ir sveikinimų. Labai ačiū, kad nepamiršai. Ir kaip atspėjai, kad norėsiu būtent tos istorijos? Aš ją dievinu! Kiekvieną kartą Tu pridedi vis kokių naujų detalių.
O dėl tos Tavo merginos, tai negali manęs kaltinti. Na taip, gal ir prisidėjau prie tos jūsų bendravimo pradžios, bet tikrai niekad neverčiau su ja būt, netgi atvirkščiai, man atrodo, kad ji Tau netinka, bet net nepradedu... Mano nuomonę žinai, deja, jos neklausai. Su tokia valdinga žmona Tu nuo proto nušoksi, turėsi vaikščiot po namus ant blakstienų, kad jai netrukdytum, turbūt net miegosi jos kojūgaly, bet negi reikia manęs klausyti... Kalbant apie ją, kokių naujų nuotykių patyrei su siaubūne, oi, t. y., antrąja puse?

Turiu naujienų, už rašinį, kurį man atsiuntei, gavau 10. O kaip aš Tave dievinu dėl to. Jei ne Tu, mano vidurkis būtų siaubingas... Ir kodėl aš taip nepatinku tai mokytojai? „Tu rašai ne pagal taisykles... Tavo stilius siaubingas... Ar išvis skaitei tą knygą, apie kurią rašei?“ Kokios dar taisyklės? Aš laisva dvasia, man taisyklių nėra. Aš jai tokį romaną parašysiu, kad net žagtels, kai jis taps populiarus ir mėgstamas, va tada tai paklausysiu, ką ji man pasakys. Nors juk ir taip aišku, kad lietuvių kalba manęs nedomina. Aš būsiu muzikantė! Deja, temoku groti vaikiška dūdele... Tada būsiu dailininkė! Bet didžiausias mano kūrinys iki šiol yra atvirukas mamos dienos proga, kuris eksponuojamas ant šaldytuvo, prispaustas paršelio magnetuku šalia pirkinių sąrašo... Jau žinau, būsiu aktorė! Juk žinai, kaip man gerai sekasi vaidinti. Toks ir planas. Kada nors atvyksi pas mane į premjerą su puokšte žibučių. O toks ir bus mano sceninis vardas – Žibutė! Atsimenu, kaip mane taip praminei dėl tų mėlynų vokų. O kad žinotum, kad mano vardas net nepanašus į Žibutę..

Beje, turiu naują gerbėją. O kaip netikėta ar ne? Ogi susipažinau su juo visai netikėtai. Buvo užėjęs vienas tų keistų bėgiojimo priepuolių. Apsiaviau savo rausvus bėgimo batelius, jiems jau keleri metai, bet vis dar atrodo kaip nauji turbūt dėl to, kad bėgiojimo priepuoliai užeina gan retai, ir išbėgau. Pasileidau kiemais, laksčiau tarp daugiabučių ir galvojau apie savo reikalus, kai staiga kažkoks neaiškus tipas išbėgo iš kito namo kampo ir trenkėsi į mane, kai jau ruošiausi sukti. Susidūrėm kaktomuša, net atšokau po tokio smūgio ir išsitiesiau šalia mano buvusiam gvazdikų darželyje. Bėgikas, žinoma, liko stovėti. Iš pradžių buvo sutrikęs, bet tada pradėjo kvatotis. Iš pradžių jau ketinau supykti dėl tokio įžūlumo, bet jis taip užkrečiamai juokėsi, kad ir pati pradėjau kvatotis (vis tam pačiam daržely). Žmonės ėjo pro šalį ir šnairavo į mus. Kai išsijuokėme, jis padavė man savo ranką ir padėjo atsistoti. Buvo toks žavus, kad suvaidinai labiau susitrenkusią, nei iš tikro buvau (sakiau, kad galiu būti aktorė), jam teko mane palydėti iki namų. Pakalbėjom iki mano namų, ryt susitinkam netoliese esančioje kavinėje. Lauk naujienų.
Na, man jau laikas bėgti, eisiu ruošti lazanijos. Tikiuosi, pavyks iš pirmo karto... Sėkmės man!
Iki kitos rašliavos,
Žibutė

2012 m., kovo 16 d.
Brangioji Žibute,
žinoma, kad žinojau, kokios istorijos norėsi. Tau ji labai patiko nuo pat pirmo karto, kai tik papasakojau. Beje, neatrašiau į sveikinimo laišką, maniau, bus protingiau atrašyti į abu laiškus vienu metu. Esu dėkingas už sveikinimus ir visus gražius žodžius, kuriuos man parašei. Nebūsiu sentimentalus, nelabai Tave tai veikia, tad ačiū.

Ar baigsi šitaip „važiuoti“ ant mano merginos? Gal ji ir nėra pati tobuliausia man, bet juk visi žmonės turi trūkumų. Aš bent jau išlaikau pastovius ilgalaikius santykius. O Tu? Keiti vaikinus kaip kojines... Poroje svarbiausia supratimas, kompromisai, o ne durų trankymas ir išėjimas, kai kas nors nepatinka. Maniškė šiek tiek drąsesnė ir audringesnio būdo nei aš, na dar valdingesnė, bet juk priešingybės viena kitą papildo. Štai mes juk skirtingi. O naujienų apie ją nėra daug. Tiesa vis dažniau ji man primena, kad aš gyvenu atskirame bute su draugu, bet turiu atskirą kambarį, o jai reikia grūstis su dviem netikusiom kambariokėm, kurių ji negali pakęsti. Manai, tai užuominos kviesti ją gyventi pas save? Aš taip manau, ji vis pasakoja, kaip man ruoštų pietus, kokį jaukų mano kambario interjerą sukurtų ir t. t. Bet aš dar nepasiruošęs tam kraustymuisi, man patinka gyventi vienam. Tikiuosi ji tai supras.

Aš Tau daugiau nerašysiu darbų, kuriuos turi atsiskaityti mokykloje. Ar Tu supranti, kad neišlaikysi abitūros egzaminų, jei tempiesi tik dėl mano pagalbos? Ir kaip mokytoja nesupranta, kad tai ne Tavo darbai? Juk klasėje pažymius gauni siaubingus... Oho, kokios Tavo profesijos svajonės. Manai, Tavo tėvai leis taip sužlugdyti jų viltis? Na, bet jei paspruksi iš priespaudos, tada būsiu Tavo gerbėjas numeris vienas. Juk sceninį vardą sugalvojau aš, negalėčiau pasišiukšlinti.

Ir dar vienas? O kaip tas „turgelio vaikinas“, kur nešė Tavo daržovių krepšius iki namų? Maniau, su juo jau susitikinėji reguliariai, laukiau, kada parašysi, kad pradėjo draugauti. O ar užbaigei reikalus su tuo klasioku? Jis atrodė gan atkaklus. Niekaip nesuprantu, kaip jie Tavęs nepričiumpa. Galėtum pagaliau išsirinkti ir surimtėti. Nepradėsiu pamokslauti, nepadės. Pranešk, kaip Tau ten sekasi su jais.
Laukiu mėlyno laiško,
Draugas

2012 m., kovo 18 d.
Mielasis mano drauge!
Kaip sunku laiku Tau pranešti visus įvykius. Štai tik grįžusi iš pasimatymo parašiau Tau ataskaitą. Nenorėjau iš karto siųsti, nes pamaniau, kad laiško negausi, o Tavo laiškas ateis su klausimais, į kuriuos jau būsiu atsakiusi iš anksto. Hm, kažkaip tai painiai parašiau. Taigi siunčiu Tau tą savo trumpąją žinutę, kurią parašiau, ir nuo šiol pradėsiu naudotis greitąja pašto paslauga, ir laiškus galėsi gauti tą pačią ar kitą dieną.

„Ką tik grįžau iš pasimatymo. Oho! Tas bėgikas tikrai šaunus vaikinas. Tikras sportininkas. Pasakoja, kad žadžia krepšinį, jam neblogai sekasi, planuoja tuo užsiimti ir ateityje, tuo pačiu studijuoja ir kūno kultūros akademijoj ar kažkas panašaus... Tuo metu užsižiūrėjau į jo nuostabias žalias akis ir šiek tiek praleidau jo pasakojimo... Na, juk žinai mane. Įsijungiau tik, kai jis pasakojo, kad yra dvejais metais už mane vyresnis, antrakursis. Na, amžiaus skirtumas nėra didelis, gerai. O koks jo kūnas. Žinau, kad Tau tai nėra labai įdomu, bet kad toks mano įspūdis. Argi negaliu rašyt, ką galvoju? Kas vakarą jis bėgioja. Nerūko, nevartoja alkoholio (iškart pakilo Tavo akyse, ar ne?), nes tai kenkia jo, kaip sportininko, sveikatai. Kavinėje užsisakė trintų vaisių kokteilį, aš pasekiau jo pėdomis, norėjau pasirodyti šiek tiek sveikuoliškesnė, nors iš tikro tai norėjau tik didelio kepsnio. Manau, jis pagerins mano mitybos ir sporto įpročius. Kalbėti man labai daug su juo neteko, apie mano planus jis pasiklausė tik kelias minutes, jam svarbiausia sportas. Apie sportą jis kalbėjo praktiškai visą laiką. Na, aš apie tai nieko nesuprantu, bet nieko tokios, nelabai ir klausiausi. Akis neleido, o užsimerkusi, juk nesėdėčiau, nemandagu... Po kelių dienų susitiksim, važiuosim į kelionę dviračiais. Hm, reiks iš kažkur gauti dviratį...“

Štai mano įspūdžiai, o dabar atsakykim į Tavo laišką. Ta Tavo anakonda tikrai nori apsigyventi pas Tave. Būk Vyras ir pasakyk, ką galvoji. Jei jau įsileisi ją į savo butą, tai niekada neatsikratysi. Jau ir taip negaliu patikėt, ką Tu kalbi. Jus ne priešingybės traukia, o ji Tave prisirišusi kaip šunytį. Na, jei Tau gerai – draugauk, tik neįsileisk jos gyventi kartu, bus klaida! Taip pat ir Tavo kambariokui tai nepatiks.
Kad jau kalbam apie mane, tai aš vaikinų nekeičiu kaip kojinių. Tiesiog tyrinėju, noriu išsirinki patį geriausią. O tam reikia pažinoti nemažą dalį. Ar aš kalta, kad jie kažkaip vis susimauna? Yra per nuobodūs ar turi daug ydų? Taip pat ne mano kaltė, kad atsiranda vis naujų ir naujų mano kelyje. Nenoriu dar susipančioti. Bet pažadu, kad galiausiai išsirinksiu vieną.
Turgelio vaikinas malonus, su juo susitinku ryt. Su klasioku reikalai painūs. Jis mokykloje manęs vis nepaleidžia. Mane tikrai išmes iš mokyklos. Jis manęs nepaleidžia nė akimirkai... O kokia nors mokytoja vis mus užklumpa, kad ir kaip slėptumėmės laiptinės kraštuose, rūsyje, po laiptais... Vis būnam prigauti. Atrodo, kad bučiavimasis yra nusikaltimas. Na, senieji jaunimo nesupranta. Pasistengsiu laikytis nuo jo kiek atokiau, nes jau grasina, kad praneš tėvams. O tada tai jau man tikrai kliūtų...

Kaip tai man nebepadėsi? Juk nori, kad baigčiau mokyklą. Už papildomas kitų dalykų pamokas tėvai sumoka, bet juk lietuvių kalba — kas kita. Niekas neišmokys, neprivers iškalti, reikia kažką suprasti, o aš juk net nenutuokiu, ką tas Hamletas turi omeny su tuo savo „Būti ar nebūti“... Ir aš taip kas rytą galvoju atsidarius spintą ir galvodama, ką turėčiau apsirengt, bet dėl to apie mane nereikia rašyti knygų... O nepagauna manęs, nes aš pasakau, kad man reikia susikaupimo, o susikaupiu tik namie ir tik naktį. Kartą norėjo mane prigauti ta gudrioji mokytoja, bet jai nepavyko. Paprašė manęs perrašyti rašinį. Galvojo, kad aš tiesiog nupyliau nuo interneto, ir ramu. Bet aš juk Tavo rašinius skaitau, iškart viską perrašiau kaip reikiant. Priekabių ir neliko. Nebūk toks griežtas, padėk man...

O apie mano svajones tėvams žinoti negalima, jie mane iš namų išvarys. Kaip gi čia taip gali būt, kad aš nebūsiu teisininkė? Tėvelis man jau planuoja, kaip čia reikės vietą nupirkti, jei nesugebėsiu įstoti pati. O mamai, medikei, kokia gėda, jei jos dukra, bus prastesnė nei draugių vaikai... „Aktorė?!“ Jau girdžiu jos spigų riksmą. Na, tegu sau gyvena ramiai, nėra ko jų nervinti. Imsiu ir pabėgsiu iš namų po mokyklos! Ar bėgsi kartu?
Iki kitos rašliavos,
Žibutė