Mažytelaitė pradinė mokyklėlė, nors dviaukštė, bet medinė, šildoma krosnimis, buvo ūksmingoje J.Basanavičiaus alėjoje. Ji priglaudė po savo sparnu raišą vaikiuką.

– Integruosim, mokysis kaip lygus su lygiaisiais... – ramino apsiašarojusią motiną vedėja, pažįstama dar nuo tų laikų, kai šią mokyklą lankė kiti šeimos vaikai: Vytukas, kuris žuvo vos dešimties metų po girto frico automobiliu karo vidury, Irutė, baigusi šią mokyklą jau po karo, o Janytė vėliausiai mokėsi: gal prieš kelis metus.

– Mokytoją Jonytienę pažįstat? A, ji buvo ir visų jūsų vaikų pedagogė... Puiku! Ką moka jūsų ligoniukas?

– Namuose vyresnėlė dukra ruošė broliuką mokyklai. Va, jo sąsiuviniai. Atleiskit, sūnaus raštas gan netvarkingas, bet juk Rimučio rankytė irgi buvo paralyžiuota po tų nelemtų skiepų.

– O skaityti vaikas moka?

– Kaip nemokės. Nuo penkerių garsiai mums skaitė tiek lietuviškai, tiek rusiškai vaikiškas knygeles, mat rusaitė kaimynų mergaitė – sūnaus draugė, tai greit išmoko bendraudamas.

– Žiūriu, neblogai ir aritmetika sekasi... – vedėja parvartė sąsiuvinį su vaiko išspręstais uždaviniais.

– Taigi tėvuko, kirpyklos vedėjo, pagalbininku Rimutis „įdarbintas“: jam visus tabelius surašo, suskaičiuoja, kiek kuris kirpėjas uždirbo per savaitę, kiek odekolono išnaudojo...

– Oho, šaunu! Žinot, pas mus daug silpniau besimokančių, peraugusių vaikų, kurie po dvejus – trejus metus nesugeba baigti kiekvienos klasės. Pašnekėsim su mokytoja, patikrinsim Rimučio žinias, gal priimsim iškart į antrąją klasę, nes jam nebus ką veikti su pirmokais, kurie ateina net raidžių nepažindami.  

   Motina su sūnumi grįžo nudžiugę, kad ligotam vaikui mokslai pradinėje gal sutrumpės, tai lankys tik trejus metus.

***

   Rudenį prasidėjo mažajam mokinukui ilga ir sunki kelionė į žinių pasaulį. Tą pačią klasę lankė ir keli kaimynų berniukai, tai Rimantėliui buvo smagu ir lengviau su jais pareiti namo, nes jie padėdavo nešti nemažą ir sunkoką portfelį, kurį jam padovanojo tėtukas. Tiesa, jis buvo gerokai senstelėjęs, bet užtat odinis, nepraleidžiantis lietaus.
  
Antrokui nebuvo didelio vargo lygiai su visais mokytis, niekad nenusileido žemiau septintosios vietos pagal klasės pažangumą. Pirmąsias vietas keturiasdešimties mokinių klasėje niekam neužleido dvi „nuolatinės“ pirmūnės – Laimužė ir Birutė, po jų – Leonas, puikus matematikas, na, ir dar keli, kuriems kiek sunkiau sekėsi po vieną dalyką, dažniausiai – rusų kalba ar aritmetika. Rimantui – dailyraštis, nes greit pavargdavo berašant nesveikoji rankelė.
  
Prastai besimokančių vaikų buvo daugiau nei pusė klasės, jų ir elgesys nekoks, tad dažnai mokytoja juos statė kampan ar neapsikentusi kviesdavo tėvus, kad sudrausmintų už krečiamas eibes. Mėgo rūkyti už mokyklos kampo penki aršiausi klasės „dėdės“, kaip juos vadindavo bendraklasiai. Tai bene šešiolikos septyniolikos metų Tėvu pramintas aukštas stambus pusvyris „Gliauba“, chuliganėlis mušeika Jonas „Bartusia“, kartą netyčia vos nenusišovęs iš savadarbio medinio pistoleto, prigrūsto šratų ir tik po metų išsikapstęs iš giltinės letenų, bet taip ir neatgavęs sveikatos. Buvo dar keli, kurie pritrūkę pinigų, metė kasdien rūkyti, todėl „nepiktybiški“, iš daugiavaikių „problemiškų“ šeimų. Vienas tokių – Viktoras „Gorbūnas“, kurio teta gyveno Rimučio name, bute „už sienos“. Jis buvo nuolatinis sumuštinių kaulytojas, nuolat alkanas ir piktas. Rimanto neskriaudė, o dažniausiai užstodavo, jei kam paniždavo nagai pastumti sunkiai vaikštantį bendraklasį. Aišku, jam tekdavo didžiausia ginamojo priešpiečių dalis. Nemėgo žuvų taukų privalomos porcijos su duonos kąsneliu. Dar mokėsi čigoniukas Aleksandravičius, nelabai stropus mokinys, nuolat „atostogavęs“: „Biznis, mano mieli, nelaukia, reikia krutėti“, – sakydavo.

   Iš mergaičių sunkiau sekėsi mokytis Editai Šorytei, dar kelioms antrametėms, bet jų likimas vėliau susiklostė skirtingai: vienos tapo girtuoklėmis, kaip jų tėvai, kitos – nuėjo „šunims šėko pjauti“, net ir valdišką duoną krimto už ilgus nagus ar „nepadorų“ elgesį. Editai, ištekėjusiai už buvusio „mirtininko“ Jono „Bartusios“, mėgėjo smurtauti, buvo išmušta akis, o jos tėvukas po žento spyrio nusirito nuo laiptų ir mirė neatgavęs sąmonės.

   Mokyklos „įžymybė“ buvo kiemo kampe tualetas, tad nėr ko stebėtis, kad orams atvėsus dauguma mergaičių peršaldydavo pūsles ir per pamokas apsišlapindavo, tuo sukeldamos bernaičių pašaipą. Žiemą beveik visi persirgdavo gripu ar kitomis epideminėmis ligomis. Žinia, prasti rūbai ne ką šildė. Rimantėlis nešiojo persiūtus ar išaugtus vyresniųjų seserų rūbus: puspaltį, treningus ir veltinius su botais. Ausinę pusbrolio dovanotą kepurę nudžiovė grįžtant iš mokyklos pribėgęs nedorėlis, tad kurį laiką eidavo apimuturiavęs šerpe ir užsimaukšlinęs megztą raudoną sesers kepuraitę. Kai kurie jį pašaipiai pravardžiavo „zimagoru“ ar „raudonkepuraite“. Vėliau reikalai kiek pagerėjo: močiutė jam numezgė dailią raštuotą slidininko kepuraitę, šaliką ir pirštines.

   Pamokos baigdavosi nedarniu klasės choru traukiamomis liaudies dainomis, kurių išmokė stropioji mokytoja Jonytienė: „Eisim, broleliai, namo, namo...“ „Bijūnėlis žalias“ ir daugelį kitų, kurios vėliau skambėjo net Dainų šventėse. Bernaičiai stengėsi viens kitą perrėkti, nepaisydami melodijų vingrybių, džiaugdamiesi gavę pasireikšti.

   Pirmasis paaugliškas dviratukas po trečiosios klasės baigimo vasarą Rimantėliui buvo parvežtas iš Vilniaus. Tai gimtadienio dovana dešimtmečiui, nupirkta pačiam sutaupius ir artimiesiems pridėjus, kiek pritrūko. Per kokią savaitę vaikas išmoko juo važinėti, mindamas sveikąja kojele, o nesveiką pririšęs prie pedalo.

   Smagu rudenį buvo važiuoti mokyklėlėn. Aišku, daug kas pavydėjo vaikui, atsirado nemažai norinčių jo dviratuką išbandyti... Greit bendraklasių nepataisomai nuvažinėtas, jų buvo paliktas kažkokiame griovyje. Ir vėl kurį laiką Rimantui teko pėsčiam į mokyklą ir iš jos šlubuoti apie tris kilometrus.
  
Nualinta jaunojo dviratininko širdelė „sustreikavo“, todėl gydytojai patarė kurį laiką pasigydyti Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“. Du mėnesiai „gydymosi“ vos nepasibaigė vaiko mirtimi: besaikės purvo vonių ir kitos procedūros, menkas valgis jį taip nualino, kad mama parsivežė leisgyvį sulysusį sūnų lyg iš koncentracijos stovyklos kokį kalinį. Mokykloje vaikas dažnai nuo silpnumo alpdavo, kartais pervargęs užsnūsdavo nepažadinamai suole, ypač kai pamokos vykdavo antrąją popietinę pamainą. Po kokio mėnesio artimųjų rūpesčiu Rimantėlio sveikata sustiprėjo.  
  
Artėjo ketvirtokų išleistuvės. Mokytoja, padedama vaikų tėvelių, paruošė tautinių šokių ir dainų kompoziciją. Mergaitės turėjo apsirengti kaip grėbėjėlės, berniukai – pjovėjėliai. Rimutis irgi norėjo dalyvauti tame šauniame koncerte. Jis pats siaurapjūkliu išsipjovė dalgio pjautuvą, kurį pritvirtino prie koto. Dar nusidabravo, kad atrodytų kaip tikras. Laukė nesulaukė vaikas, kada jį per repeticijas įjungs į šokį. Pritrūkęs kantrybės grįžo namo po generalinės repeticijos apsiverkęs, tad motina nuėjusi rimtai pasikalbėjo su mokyklos vedėja, ir ši griežtai paliepė mokytojai „integruoti“ vaiką į pasirodymą.
  
Kad šlubčiodamas nesugadintų gražaus vaizdo, mokytoja surado kompromisą: Rimantas išeis dainuojant paskutinįjį posmą ir trečioje eilėje, kad mažiau kristų į akis mieliems žiūrovams... Scenos debiutas pavyko, ir visi liko patenkinti.

   Laukė naujas ruduo, nauja mokykla ir penktoji klasė. Motina apėjo visas Žaliakalnio mokyklas, bet raišo vaiko nepageidavo „integruoti“ t.v. „prestižinės“ „grietinėlės“ vaikų mokyklos. Vėl per pažintį vaiką galų gale priėmė į papildomą S.Nėries vardo vidurinės mokyklos penktąją klasę, kur ruošėsi dėstyti prancūzų kalbą. Integracija į sveikųjų pasaulį tęsėsi...