Mažas penkerių metų berniukas varto storą pasakų knygą. Jis skaityt dar nemoka ir raides dar ne visas pažįsta, bet bando, iš visų jėgų stengiasi suprasti, kas čia parašyta. Labai padeda spalvotos iliustracijos: įsižiūri į jas ir užplūsta pažinimo džiugesys.
Ant stalo, šalia knygos, stovi puodelis vandens. Berniukas įsigilinęs į knygą jį netyčia užkliudo ir... vanduo šliūkšteli ant atverstos knygos vietos...
-Oi... Man šalta, Pauliau!
Berniukas išsigandęs apsidairo.
-K... kas čia kalba?
- Čia aš! Knyga, kurią ką tik apipylei. Greičiau nupilk nuo manęs vandenį, nes susirgsiu...
Paulius suima rankomis knygą ir atsargiai, kad skystis nenutekėtų ant grindų, nuneša į virtuvę, paverčia lapais žemyn. Vanduo nubėga, bet šlapumas lieka.
-Ačiū, mielas berniuk. Dabar man tik išdžiūti belieka. Padėk ant palangės, prieš saulutę.
-Tu gali kalbėti?,- niekaip negali atsistebėti vaikas. - Reikės pasakyti mamai ir tėčiui, kai grįš...
- Ne! Prašau, tik niekam nesakyk, tebūna tai mūsų paslaptis. Aš tik mažiems vaikučiams galiu kalbėti. Suaugusieji to nesupras.
- Gerai. Tada leisk tave dar truputį pavartyti.
- Mielai.
Artėjo vidurdienis. Saulė pro langą kaitino vis labiau. O Pauliui dar rūpėjo knygos dar kai ko paklausti.
-Kaip ir kada tu atsiradai mūsų namuose?
-Tai įvyko labai seniai. Jeigu jau atvirai, tai aš dar tavo tėvelį mažą prisimenu.
-Mano tėvelis buvo mažas?
-Taip, žinoma. Atsiversk mano pradžią. Matai apačioje skaičius?
-Vienas, devyni, šeši, trys...
-Tai reiškia 1963-iuosius metus. Tuomet tavo tėčiui buvo tiek, kiek tau dabar. Mane jam padovanojo gimtadienio proga. Jis labai mane saugojo, visą vaikystę jam buvau jo pati mėgstamiausia knyga. Tai va, nuo tų laikų ir esu kartu su juo. Dabar ir su tavimi.
-O kaip tu buvai pagaminta?
- Čia istorija dar įdomesnė. Bet ar nepavargai klausyti?
-Ne-a.
Staiga sugirgždėjo raktas laukujų durų spynoje. Grįžo Pauliaus mama.
Vaikas, užmiršęs knygai duotą pažadą, sušuko:
-Mama,mama, pasakų knyga kalba!
-Ką? Kaip kalba?
- Ogi taip, paklausyk! Knyga, kalbėk!
Tačiau knyga tylėjo. Berniukas vos neverkė iš nuoskaudos. Rodės, kad visas pasaulis ėmė ir apsivertė aukštyn kojomis!
-Vaikeli mano, ar tik nesusapnavai? To gi negali būti, kad knyga tikrovėj kalbėtų balsu.
-Aš nemiegojau ir nesapnavau!!! Tikrai, mudu abu kalbėjomės!!
-Apie ką?
Paulius jai papasakojo. Mama keistai šypsojosi. Palaikė kai kurias sūnaus pasakojimo vietas jo lakios fantazijos vaisiumi.
Knyga nutilo ir daugiau nekalbėjo. Kad ir kaip Paulius stengėsi ją prakalbinti, nepasisekdavo, net jam esant vienam. Bet vis dėlto atėjo laikas, kai ji vėl prabilo.
Praėjo lygiai dveji metai. Berniukas jau ką tik buvo baigęs pirmą mokyklos klasę. Tenai per pamokas jis išgirdo pasakojant apie daktarą Joną Basanavičių. Ir iškart prisiminė savo pasakų knygą, kurios tituliniame puslapyje buvo parašyta, kad šitas lietuvių liaudies pasakas iš žmonių surinko būtent šis žmogus. Ogi būtų smagu apie tai daugiau sužinoti.
Dabar jis vėl sėdėjo priešais atsiverstą pasakų knygą. Ir liūdėjo.
- Žinau, ką galvoji, mielas mano nenuorama!
-Knyga! Kaip aš džiaugiuos, kad tu vėl kalbi su manimi! Na ir ką gi aš galvoju? Tu, pasirodo, ir mintis skaityti moki!
- Et, nieko sunkaus. O štai mano atsiradimo istorija tikrai gan sudėtinga. Puikiai prisimenu tą barzdotą daktarą. Kiekviena raidė manyje gi jo užrašyta. Pusę Lietuvos jis arkliu kinkytu vežimu apvažiavo, rinkdamas tautosakos medžiagą. Ne visi žmonės jį dar į savo trobeles įsileisdavo. Kai kur dar ir piktai išvydavo su šluotkočiu rankoj. Bet daug buvo ir gerų, ypač senų, dar baudžiavą menančių močiučių. Tai va, surinko jis visas tas pasakas, užrašinėdamas savo smulkia, sunkiai įskaitoma gydytojo rašysena, vėliau viską perrašinėdamas spausdinimo mašinėle. Tada nešė į leidyklą, bet carinė cenzūra ne iš karto leido tai išspausdinti knygos pavidalu. Pagaliau, per daugelį metų, dienos šviesą išvydo net keli šitų pasakų leidimai. Taip platesnis žmonių ratas sužinojo apie našlaitę Mildutę, kaulinį senį, trečiąjį brolį Joną, narsiuosius jaunikaičius bei daugybę kitų personažų, kuriuos ir tu, Pauliau, dabar labai gerai pažįsti. Pauliau! Užmigai, mano berniuk?
Iš tiesų, knygai bepasakojant, berniuko galva nusviro ir visas kūnas nejučia išsitiesė ant sofos. Sapnavo dabar daktarą Basanavičių, purvinus, molingus vieškelius, kuriais jiedu keliavo didžio Pažinimo ir Supratimo link.