Buvo pasirinktas laikas per patį darbymetį. Vyrai su samdiniais nuo pat ankstaus ryto per visą dieną darbuojasi laukuose, mažiau maišosi po namus, grįžta vėlai vakare. Namiškiams rečiau tenka susidurti akis į akį, vasaros naktys trumpos, o pagaliau kam gali kilti koks įtarimas? Niekam nė į galvą neateis, kad gali vykti tokie dalykai.
Vieną pirmadienio popietę, susitikusios pas Levutę, dvynės pasikeitė viena kitos drabužiais, skaniai nusijuokusios dar pasistaipė prieš veidrodį ir išsiskyrė. Ievutė liko vienkiemyje, o Levutė išėjo į jos namus.
Levutei buvo paprasčiau. Ji atėjo į tuos namus, kur gimė, augo ir tiek metų išgyveno, o Ievutei buvo prasčiau. Nors dažnai čia buvodama gerai pažinojo sesės namus, maždaug žinojo visus jos padėjimus, bet buvo ir tokių dalykų, kuriuos reikėjo tučtuojau įsidėmėti. Pavyzdžiui, kur laikomi raktai, pinigai, dokumentai, jeigu, neduok Dieve, kiltų gaisras, o Jono nebūtų namie.
Ji apžiūrėjo gūžtas, kur deda vištos ir iš kur imti grūdų joms lesinti. Kaip užmaišyti kiaulėms jovalą, to tai jau nereikėjo nei aiškinti, nei mokyti. Tie patys darbai dirbami ir savo namuose.
Anksti pakrovus pečių rytdienai, truputį anksčiau pamelžusi karves aptvare ir pašėrusi kiaules, Ievutė ėmė ruošti vakarienę.
Netrukus grįžo ir šeimyna iš laukų. Po vakarienės  nukrausčiusi stalą ir sumazgojusi šaukštus, Ievutė, susiėmusi už pilvo, susigūžė ant suolo netoli durų ir, nutaisiusi skausmingą veidą, ėmė linguoti pirmyn, atgal tyliai dejuodama.
Jonas jau rengėsi gulti, bet pamatęs žmoną tokioje padėtyje, vėl susigegė kelnių diržą ir atėjo prie jos.
– Kas tau, mano saulele? – paklausė labai susirūpinęs. – Negaluoji? Ar skauda kur?
„ Matai, kaip gražiai jis ją vadina. Mano Petras taip nemoka“, – pagalvojo Ievutė.
– Nežinau kas pasidarė. Man jau nuo pat ryto negera, bet galvojau gal praeis, o dabar dar labiau ėmė skaudėti, – graudžiai guodėsi ji.
– Kas čia galėtų būti? – spėliojo užjausdamas Jonas. – Gal ką sunkiai pakėlei ar ko suvalgei? Ar tik dabar, ar ir anksčiau užeidavo?
– Užeidavo ir anksčiau, bet taip skaudžiai dar nebuvo. Užeina, praeina... Gal ir dabar praeis?
– Atsigulk, gal bus geriau.
– Bijau ir pajudėt. Kai taip sėdžiu, tai galiu kentėti.
– Nesėdėsi gi čia per naktį. Atsigultum, pailsėtum, žiūrėk ir pasidarytų geriau. Einam, aš tau padėsiu.
– Nereikia, nueisiu pati, – pakilo Ievutė, – oi, oi kaip nudiegė, kai atsistojau, – nutvėrė ji Jono ranką, – kad tik greičiau į lovą.
Kai, Jono padedama atėjo už mūrelio ir su pagalba nusirengė, tuoj krito kniūbsčia skersai lovos ir užsitraukė antklodę ant galvos.
Jonas dar stoviniavo, rūpinosi. Apdengė kojas, apkamšė iš šonų antklodę, paglostė šiurkščia nuo darbų ranka pečius, nugarą ir išėjo sakydamas:
– Tu čia gulėk viena. Bus tau laisviau, geriau, o aš pasiklosiu ant pečiaus. Ryte nesikelk anksti, pagulėk ilgiau. Pasakysiu mergai ir ji padarys pusrytį. Tau reikia pailsėti.
Kai pirkioje viskas nutilo ir nuo pečiaus pasigirdo tylus knarkimas, Ievutė, dar kiek palaukusi, kol Jonas stipriai užknarkė, visai atsipalaidavo. Pasislinko į lovos vidurį, atsivertė ant nugaros, kaip buvo namie įpratusi, ir pirmą naktį visai gerai išsimiegojo.
Pabudusi anksti ryte, girdėjo, kaip tyliai, ant pirštų galų buvo priėjęs Jonas, bet ji neišsidavė nebemieganti ir nesikėlė tol, kol visi neišėjo į laukus. „ Na, viena naktis jau praėjo“, – džiaugėsi Ieva, bet, kai ir antrą dieną žmona nepagerėjo, Jonas ne juokais išsigando.
– Jei ir šiandien nepraeis, parvešiu daktarą, – tiesiai šviesiai pasakė jis. – Reikia žinoti, kas yra, kad paskui nebūtų per vėlu.
Ievutė iškart krūptelėjo, bet paskui nusiramino. „ Na ir kas? Atvažiuos daktaras, apžiūrės... Kas gi čia tokio? Vis tiek ras kokią ligą... Ant to jis ir daktaras... Kad ir parašys kokių nors vaistų, tai nebūtina juos pirkti, o jeigu Jonas, būdamas toks rūpestingas, ir nupirktų, tai nebūtina juos gerti. Ar taip ar taip, už kelių dienų ateis pagerėjimas... Ir be vaistų“.
Kai ir trečią dieną žmonai nebuvo geriau, Jonas kaip sakė, taip ir padarė. Metė visus darbus, pasikinkė į bričkutę arklį ir išvažiavo į miestelį daktaro. Ievutė dar prieštaravo dėl visa ko, o paskui sutiko:
– Važiuok, jei taip nori. Juk blogiau nebus.
Atvažiavęs daktaras pamatavo temperatūrą, iš visų pusių gerai apklausė, kartą, kitą stipriai pamaigė pilvą, kad Ievutė net aiktelėjo, nes taip suskaudo. Tada ėmė klausinėti: „ Ar dažnai užeina skausmai, ar tai tik pirmas kartas? Kada pradėjo skaudėti? Ar daugiau skauda prieš valgį, ar po valgio? Ar skausmas užeina dieną, ar naktį?“  Dar pasižiūrėjo, pakėlęs vokus, į akis, pražiodęs pažiūrėjo į gerklę ir, nusimazgojęs rankas, daugiau Jonui negu jai, pasakė:
– Niekuo negaliu padėti. Teks vežti į ligoninę. Ten padarys visus tyrimus ir, jeigu reikės, operuos. Apendicitas. Aklosios žarnos uždegimas, – paaiškino. –  Gal dar neužpūliavęs, bet pats laikas šalinti.
– Niekur aš nevažiuosiu. Jokių operacijų! – kai, išvežęs atgal į miestelį daktarą, grįžo Jonas, šaukė Ievutė. – Jums abiems su daktaru galvoj negerai. Pamanyk tik, suskaudo pilvą... Ir jau ligoninė. Mane ten papjaus. Atsikratyt manimi nori?
– Kokius niekus šneki, – ėmė pykti Jonas, – padėti, išgydyti noriu, o ne atsikratyt. Dieve gink, jei kas atsitiktų, susigraužčiau tavęs paklausęs. Rytoj pat važiuojam – ir viskas.
– Nagi, palaukim nors porą dienelių, – su ašarom maldavo Ievutė, – man jau lyg ir geriau. Pamatysi ir visai praeis.
– Nenoriu nė girdėti tavo atsikalbinėjimų, – griežtai pareiškė Jonas, – praeis ir vėl užeis... Taip ir galo nebus. Jeigu jau akloji žarna pagedo, geruoju nesibaigs. Ar geriau kad gulinčią reikės išvežti?
Ievutė ne juokais pasimetė.
Į ligoninę jai jokiu būdu negalima. O jeigu ten tikrai operuos? Ką pasakys Petras, kai ji grįš namo subintuotu pilvu? Ką reikėtų sakyti? Viskas tuoj paaiškėtų. Baisu ir pagalvot, kuo viskas baigtųsi. Ievutė derasi, bet atsisakyti ligoninės nesiseka. Šiaip taip įkalbėjusi Joną dar dienelę palaukti, ji po kiek laiko pasigyrė, kad jai jau žymiai geriau, o jei Dievas duos, tai ir visai praeis.
Jonas apsiramino. Jam ir pačiam nelabai paranku. Pats darbymetis... Tektų sugaišti kelias dienas. Šitokia kelionė... Nesinori palikti namų ant svetimų rankų... O ir mergą tektų statyt prie plytos, kai darbo rankų trūksta laukuose... „ Kad jau jai geriau, gal ir galima atidėti iki kito karto“, – svarstė Jonas.
Taip ištempusi beveik savaitę, Ievutė jau ragina sesę greičiau baigti tą „pokštą“. Levutei sesės namuose nebuvo jokių nesusipratimų, nemalonumų.
Petras, nieko neįtardamas, ir toliau myli savo žmoną... Kad ir darbymetis, kad ir būdamas pavargęs, bet, namuose matydamas lipšnią žmonelę, maloniai nustebintas, atsako jai tuo pačiu:
– Na, ir saldi pasidarei... Kad visada tokia būtum...