Nuspyriau aulinius kaip ir tą girgždantį sekmadienį
Kritau ant sujauktos kareiviškos lovatiesės
Tik pūstelėjo sibirinis vėjas
Atkosėjau tą vakarą jam dar neprasidėjus
Matau pamėgtą smuklę — mano ir bičiulių
Ir mes įeinam ten tokie solidūs ir prašmatnūs
Kad baro pardavėjas pristumia dar vieną kėdę
Matau vaidus įtūžusių kovotojų teisuolių
Balkšvom rainelėm trankos, smaugia, trykšta
Paskui pasisuku per petį — žvilgsniui išsitiesus
Matau pilkus tėvus mažatikiais pramintus
Žinau, jie atmena, kas vyko, rodos, dar ne taip seniai
Prisimenu kad tėvo kumštis toks stiprus, nors ir bepirštis
Dar pleška beržas židiny ir brolio šmėkla virsta urna mano stemplėje
Ir visas aš... toks visas net ne vienišas, o velniškai bailus
Bet tik todėl kad jau gyvenimas nebesaldus
Ir tie auliniai spaudžia, nors dydžiu per dideli
O sniegas girgžda, kas beprotiškai gražu
Tokie numirėlio sekmadieniai sakau balsu