Almantas, baigiantis vasarai ir jo atostogoms, skubėjo atsisveikinti su jūra. Tai paskutinis vakaras Palangoje, rytoj ekspresas jį skraidins greitkeliu namo, į gimtąjį Kauną. Galima buvo likti kurorte dar dviem trim dienom, bet tai Almiui atrodė pernelyg didelė prabanga: juk pakankamai prisibuvo vienas su jūra ir kopomis, juolab, kad namie laukė daug neatidėliotinų darbų.

Nedidelė ištuštėjusi jo mėgiama kavinukė – visai prie jūros, viliojo ramia užuovėja, bet jis dar kurį laiką lėtai mynė medinį taką kopose, atsukęs vis labiau nirštančiam vėjui nugarą. Pakilęs ant kopos keteros, pažvelgė į šėlstančią jūrą. Almantas paknopstom nusileido į pakrantę, gaudė kojomis putotas bangas, kurios tartum norėjo jam atkeršyti už neištikimybę jūrai. Reikėjo grįžti į vasarnamį paskutinei nakčiai, turėjusiai galutinai juos išskirti.

Paplūdimio smėlis sūkuriuodamas blaškė popiergalius ir lapus, protarpiais tėkšdamas smėlį stačiai į akis. Medinis takas vėl vedė pro mažąją kavinukę, jam atrodančią ramybės, šilumos ir užuovėjos oaze. Almantas pravėrė stiklines duris, apsižvalgė. Pamatęs laisvą savo mėgiamą kampinį staliuką, paprašė kavos. Gėrė ilgokai, tarsi pasigardžiuodamas.

Priešingame kampe vyko ritualinis pantomimos spektakliukas: trys nežinomosios, matyt, kavinukės padavėjos, žaidė buteliu su vienu gerokai „pavargusiu“ vyruku. Vargšelis stengėsi iš paskutiniųjų nepasiduoti, bet ant stalo sukamo ištuštėjusio butelio kaklelis vis rodė į jį. Jam nepadėjo ir autoanalizė: kaip čia taip jam nesiseka? Žaidimas glumino, mažino jo finansines atsargas, keldamos nepilnavertiškumo kompleksiuką. Kai vaikinukas atsiprašęs spruko, neva „gamtiniu reikalu“, merginų trijulė susidomėjo vienišu kavos sriubčiotoju: gal jis galėtų būti realia jų naująja auka? Užmezgusios žvilgsniais gundantį ryšį, jos patenkintos suvokė, kad nepažįstamasis visai nieko prieš būti jų kompanijos nariu, mat suokalbiškai joms mirktelėjo. Auksaplaukei pamojus, jis prisėdo greta jos laisvoje kėdėje. Pasisveikino:
– Sveikos, aš Almantas, trumpiau – Almis. Tai iš ko žaidžiam?
– Žiūrint su kokiais tikslais esi...
– Manau, jūs padėsit man atsisveikinti su Palanga? Aš ryt varau namo.
– Na, tai ką, padarysim vaikinui išleistuves? – gundė draugužes auksaplaukė Rima.
Almanto kišenėje tūnojęs neiškeistas paskutinysis banknotas sučežėjo: „Juk vis tiek ryt reiks iškeisti perkant autobuso bilietą į Kauną...“
– Aš vaišinu! – lengvabūdiškai tėškė šimtinę ant stalo. – Šampano damoms!
– Ė, kavalieriau milijonieriau! Slėpk savo paskutiniuosius! Juk sakiau, kad mes vaišiname: mums irgi paskutinė darbo diena pajūryje. Laukia gimtieji Šiauliai, tėvai ir mokslai. Apsieisim be tavo „šampo“, nes čia jis ne koks. Gersim gerą vyną, – įtikinamai, neleidžiančiu prieštarauti tonu užbaigė Rima.

Almantui norėjosi tikėti merginos nuoširdumu. Rima jam atrodė ne vien tiktai gražiai nuaugusi ir įdegusi, kaip daugelis čia, Palangoje, jos bendraamžių. Merginos didelių rudų akių kiek pašaipus žvilgsnis, putlios lūpos ir dailutė nosytė darė ją itin patrauklią. O kur dar iškili krūtinė ir visa kita... Vaikino smalsus žvilgsnis tarytum ją nurenginėjo vertindamas.

Buvo tikrai smagu: Almantas be perstojo žėrė komplimentus ir anekdotus, o merginos linksmai kvatojosi, ir atrodė, kad sparčiai slenkanti vakaro prieblanda jų neišgąsdins. Deja, reikėjo skirstytis: kavinukę uždarė, o kopose jau buvo vėsoka. „Aš turiu palydėti Rimą“, – šmėkštelėjo mintis, kai jos bendradarbės atsisveikino prie savojo vasarnamio.

Rima neprieštaravo jo pasiūlymui, juolab, kad ji su močiute buvo apsigyvenusi beveik kurorto pakraštyje, netoli Kontininkų. Almanto tai neatšaldė. Per jau snaudžiantį miestą jiedu neskubėdami ėjo vėsos kandžiojami ir nerūpestingai plepėdami kelis gerus kilometrus. Paskui vaikinas visiškai neatsiminė, apie ką eidami kalbėjosi tą paskutiniąją naktį pajūryje. Bet lyg oranžinė nuspalvinta saulėlydžio juosta dar ilgai atmintyje šmėkščiojo jų trumpa išsiskyrimo akimirka. Pakui ji atminty išsiplėtė, išsiskaidžiusi į tūkstantį svaigiai deginančių mirksnių, užgožusių visos vasaros nerūpestingą laikmetį. Teliko tik tas judviejų atsisveikinimas. Tada jiems viskas tapo taip svarbu, lyg jau būtų praėjusi nuo judviejų pažinties pradžios visa amžinybė. Suvokė, kad tas mirksnis toks trapus ir nepakartojamas. O gal jau niekad juodu ir nesusitiks – tarp Kauno ir Šiaulių juk bus ne tik tos kelios dešimtys kilometrų, bet ir kiekvieno jų skirtingi rūpesčiai, savi gyvenimai. Priėję slėpiningą vasarnamio kiemą, jiedu įsikūrė pavėsinėje. Sutemo, tik kelios žvaigždės nedrąsiai blykčiojo pro debesis. Sodyboje nedegė joks žiburys: matyt visi po alpios dienos buvo kietai įmigę.

Bet jaunuoliams sėdint šalia, juos traukte traukė nenumaldomas troškimas įsigerti vienam į kitą, nugalėti nenumaldomai skubantį laiką, kuris gal negailestingai nublokš jų veidus, žodžius į užmarštį.
– Almi, apkabink mane... – Rima vipėjo gal nuo vėsos, gal nuo jausmų antplūdžio, laukdama jo prisilietimo.
Almanto delnai slydo jos nuoga nugara, kažko ieškodami ir  nerasdami. Vaikinas kiek nustebęs paklausė:
– Kada tu spėjai nusirengti?
– Aš tavo žvilgsnio seniai buvau išrengta. Tai pajutau nuo pat mūsų  pažinties pradžios... Prisipažink: juk tu bandei įsivaizduoti mane nuogą?
– Kaip tu perskaitei mano mintis?
Vietoj atsakymo ji prigludo visu kūnu aistriai plazdančia širdimi, o jos papurę plaukai jaudinančiai kuteno Almanto lūpas. Jis gėrė kiekvieną merginos kūno skaidulą, nes ji visa buvo deganti pagunda. Lyg vulkanas, tariamai nekaltai ramus, pabunda kartą mūsų troškimai ir būtinai neišvengiamai tampa lavos išsiliejimu, pražudančiu moteriškąją Pompėją. Ar suprato ji, koks pavojus slypi tame išsiveržime?
– Ar tu, Rimut, nebijai pastoti? – paklausė Almantas.
– Aš noriu pastoti, gimdyti, nes nekenčiu bergždžios obelies. Aš trokštu subrandinti savąjį vaisių, gimusį mudviejų aistroje. Žinok, aš jau pradedu žilti, o dar vis nesulaukiu savojo derliaus...

Jų kūnai parkrito į vystančią žolę, kur pabirę obels vaisiai priminė Rojų. Ieva gundančiai laukė pradėjimo, nors ir paties nuodėmingiausio. Pro medžio šakas žvelgė nuraudęs dangus, žiogai ekstazėje čirpino judviejų jungtuvių maršą. Tą akimirką jiedu iš nepažįstamų svetimų žmonių virto viena audringa jūra, trokštančia ištirpinti svetimumo kopas ir visą prozišką žemę. Jie pamiršo, kad gal išauš visai kitoks rytojus...

Artumas degino lūpas nepasotinamais bučiniais, raudoniu nutvilkydamas visą naktį. Atrodė – dar mirksnis, ir nuo įtampos sprogs jų širdys. Kraujo tvinksniai susiliejo į vieną jaudulingą bangų mūšą... Pasaulis staiga sutirpo ir jų sielas užliejo amžinas kūrimo džiaugsmas. Ties riba, kai būvis, rodos pranyksta, abu sulaikę kvapą laukė ekstazės viršūnės, kurioje sutilpo visi lūkesčiai apie amžiną savęs pratęsimo išsipildymą, juntami tą suartėjimo mirksnį. Jiems vaidenosi būsimas užgimęs naujasis pasaulis, kuris netrukus bus pradėtas. Ji taip troško tos naujos savęs pradžios, kurios vardas – amžinybė...

***

Rima dar nežinojo, kad toji iliuzija niekada neišsipildys. Jai gydytojai pasakys, kad niekada nesusilauks kūdikio. Ji maldys tą skausmą narkotikais, pasileis, taps nykstančia būtybe be plaukų, kuriuos nuskus psichiatrinėje Naujosios Vilnios ligoninėje, kur ją išvydęs Almantas iš karto nė neatpažins.

Jų bendros ateities vizija lyg rūkas išsisklaidė, nebeliko nė menkiausios vilties, nes laukė toks beviltiškai rudas jų gyvenimo ruduo, kai nebetiki amžinybe, nes jų rojaus sode belikę pilkos, lietaus merkiamos, vėtrų nugenėtom šakom obelys.