Lietus ir stiprėjantis vėjas gesina
Kraujyje tvinksintį vasaros karštį,
Mintys paklysta pilkuose debesynuose,
Sunkiai ryte iš miglų prasimarkstę.

Traukia paglostyti drėgną atolą -
Žvilgantį, minkštą, gausiai rasotą,
Čia juk gėlėtos linksmybės parpuolė
Ir mūsų brydę žolynai užklosto.

Miežių akuotai nuolankiai nulinkę
Lyg atgailautų už nesamas nuodėmes.
It pasiklydęs dairaisi aplinkui -
Šimtas ženklų, bet iš jų kiek paguodžiančių?

Derlius...Pramisi? Reikės? Dievas žino,
Baigiant kelionę paviržis nebūtinas.
Mintys paklysta pilkuose debesynuose,
O pats atole kaip Katedroj klūpai.

Lyg prisišlietum prie jo ir sugertumei
Žemėje slypinčią gyvasties jėgą.
Gervė alasija garsiai kaip varpas,
Jeigu ne ji, gultum amžino miego.

Kūnas pajunta įmirkusį rūbą,
Gyvplaukiai šiaušias dėl to protestuodami.
Augai, užaugai ir še - laiko lubos.
Gaila - atolas tik žolei, ne žmogui.

Gal, jeigu pervirstum dvilinkas kūlverstį,
Jeigu išsklaidęs rankas pabėgėtum?..
Ką ten. Keliesi girgždėdamas, šlūbčioji,
Apsižvalgai, ar nepastebi niekas.

Juk tu bijai nesupratėlių nuosprendžio:
\"Senas žmogus jau visai suvaikėjo...\"
Na, nors gavai amžinybę pauostyti
Lietui dulksnojant ir ūžaujant vėjui.