Šliaužia ir šliaužia vienas po kito,
Ropščias tamsieji per medžių viršūnes.
Rodos, kad šmėklos į žolę krito,
Jų šaltos dvasios upėmis srūva.

Blaškosi eglės, krūpčioja klevas,
Beržą svyruoklį lietūs išpynė.
Stygomis virpa žaliosios šakos —
Kas ir bežino, kiek jų nuskynė!?

Ugnies vilyčios naktužę plaka,
Sminga į žemę — žemė vaitoja.
Nebesuprast, gal ir debesys dega,
Kai žaibų žirgas dangumi joja.

Džiūgauja vėtra, pergalę švenčia.
Žemės ramybė virto griuvėsiais —
Sode ir girioj pasėjus kančią,  
Laukais paleido devynis vėjus.

........................................

Motina verkiantį kūdikį glaudžia,
Niūniuoja dainą kaip maldą gailią,
Kad daug stipresnė už piktą audrą
Duota nuo Dievo jos širdies meilė.