Išmokusi kalbėti paradoksais
Maža knygutė mano atminties
Padebesiais lyg voverytė liuoksi
Ir rodo slėpinių viršeliais albumus:
Kairėj — medinis suolas prie viryklės,
Per vidurį — berniukai, žaidžiantys karais,
Kaimynės dukros plaukus pina mikliai
ir linakases puošias kaspinais.
Kada rytais nebekalba knygutė,
Į žemės lūkesčius privalomai grįžtu,
Bet vos pabunda — įregiu rugpjūtį,
Kai mudu ėjom kalbinti linų.
Kai buvo vasaros palėpėje ant rogių,
O žiemą prieškrosniuos slopinanti tyla.
Pavasariais, kai žaluma paguodžia,
Jaučiuosi taip, lyg guostų tik mane —
Maža knygutė nutrintais viršeliais,
Išmokusi pamokyti, padėti, paliesti,
Pabusti, pasakyti, parašyti.