Baigėsi vestuvės, pasibaigė ir visos linksmybės. Išvažinėjo svečiai, nutilo armonika, aprimo ir jaunimas. Laukia, ar nepasitaikys vėl kokia nors pramoga. Gal vėl kas ženysis? Jeigu ne, tai ateis atlaidai, gal kas sugalvos surengti gegužinę, kur bus galima vėl pasilinksminti...
Jaunimui tik tiek ir terūpi, o sesėms prasidėjo naujas gyvenimas.
Ievutei mažai kas ir pasikeitė. Ji savo namuose, viskas teka sena vaga, tik pradžioje, atsiradus naujam žmogui, tenka juo pasirūpinti. Ieva savo vyrą dar laiko už svečią, bet vaikinas darbštus, protingas, nesileidžia ilgai lepinamas. Diena, kita ir jis jau keliasi anksti, valgo su visai kartu kasdieniškus pusryčius ir eina kartu su visais į laukus.
Vyrai sutaria. Abu dirba išsijuosę. Iš karto tėvas norėjo pasirodyti žentui, ko yra vertas, bet šis nenusileido. Tarsi išmėginę savo jėgas, vyrai nusiramino, darbavosi draugiškai pasitardami, nepersidirbdami, pailsėdami užtai ir darbai ėjosi sklandžiai.
Uošvis patenkintas žentu. Mato, kad su juo bus galima sugyventi, o Ievutė patenkinta vyru. Jis malonus, dėmesingas...
Matydamas, kad žmona ką nors sunkiai dirba ar ką nors sunkiai kelia, tuoj puola padėti. Ko daugiau norėt iš vyro? Ievutė tik džiaugiasi, bet kartais pagalvoja: „ Ar Petras visą laiką toks bus, ar tik dabar man taip pataikauja ir visiems stengiasi įtikti? Kažin, kaip bus toliau?“
Ačiū Dievui, net septynerius metus išgyvenus kartu, Petras nė kiek nepasikeitė. Vis toks pat geras ir taip ją myli, lyg būtų ką tik vedę. Abu susilaukė ir porelės vaikų. Mergytei jau šešeri, o sūneliui ketveri metukai. Vaikučiai auga sveiki, gražūs, o ir vyresnieji šeimos nariai negali skųstis sveikata. Kol namų nelanko jokios bėdos ir nelaimės, tai ir gyvenimas visko pilnas.
Neblogai sekasi ir sesei Levutei. Jie su Jonu irgi gražiai sutaria. Dvynės arti viena kitos gyvendamos, dažnai susieina. Sulaukę metinių švenčių, šeimos pasidaro alaus, lanko vieni kitus.
Ievutė pas sesę, o ir Levutė pas ją, galima sakyti, kasdieninės viešnios. Įpratusios paauglystėje viskuo dalintis, ir dabar ką pasisiūdinusios ar nusipirkusios mėgsta tarpusavyje pasikeisti panešioti. Net vyrai kartais pasimeta: „ Net nebeaišku katra katro žmona. Ale taip kaip viena“.
Dvynės, kaip ir gyvendamos namuose, taip ir dabar viena nuo kitos nieko neslepia, pasipasakoja iki smulkmenų kas katrai guli ant širdies, pasidžiaugia savo gerais, laimingais gyvenimais.
Ievutės gyvenimas geras, bet nė kiek ne blogesnis ir Levutės, tik visa bėda, kad per tiek metų ji su Jonu nesusilaukė vaikų. Levutė kartais net pavydi sesei. „ Ta jau augina tokią gražią porelę, o pas mus kaip nėr taip nėr...“
Kai tik susitinka su Ievute, tai Levutė neiškenčia jai nepasiguodus. Ši net nebežino, ką Levutei sakyti, kaip nuraminti, o blogiausia tai, kad ji dėl visko kaltina save. Geria visokias žoleles, važinėja pas burtininkes, žiniuones, užkalbėtojas. Lankėsi net pas daktarus. Viską nuo širdies pasakoja seseriai kur buvo, kiek mokėjo, ką pasakė daktaras.
– O Jonas tau nieko nesako, kad taip išlaidauji? – pasidomėjo Ievutė.  – Ar duoda pinigų, ar negaili?
– Eik jau, eik. Jis pats labai nori vaikų. Liepia, kad gydyčiausi.
– Tau tai liepia, o pats ar nenori pasitikrinti? Gal čia visai ne tavo kaltė?
– Apie tai nebuvo nė kalbos, – sumišo Levutė, – kažkaip nė nepagalvojom.
– O reikėtų. Negali būti, kad tu nesveika. Abi kartu augom, visom ligom kartu persirgom, buvom taip kaip viena. Kodėl aš galiu turėti vaikų, o tu ne? Kaltas tavo Jonas ir daugiau nieko. Kaip tik gal jam, o ne tau gydytis reikėtų.
– Na, jo tai jau nenuvarysi pas daktarą, – susimąstė Levutė.
– O tu pabandyk. Žiūrėk, ką jis pasakys?
– Niekaip neprikalbėsi, aš žinau. Tik supyks ir daugiau nieko.
– Kaip sau nori, – net pyktelėjo Ievutė, – jis nenori, o tu, nieko nežinodama, tručyjiesi visokiom žolelėm. Ar manai, kad sveika gerti visokias nuoviras? Jeigu esi dar sveika, tai, pavartojus ilgą laiką tokių vaistų, gali rimtai susirgti. Tada tai jau tikrai turėsi bėdos.
– Tai ką man daryt?
– Sakau gi, kad pasikalbėtum su Jonu. Jeigu kaip, tai gal jam ir padėtų kokie vaistai. Bet čia jau reikia tartis su rimtu daktaru, ne šiaip su kokiomis bobelėmis ir gydytis reikia ne šiaip žolelėmis, bet tikrais vaistais.