Stop, lėčiau, nebespėju suvirškinti įspūdžių srauto,
Tarsi springčiau audringo pasaulio purslais,
Tarsi kartą užplūdo jausmai, kur nugvelbus buvau ir sutaupius
Iš bežvaigždžių naktų savo dienai sprangiai ir juodai.

Trūksta oro, svaigstu, bet suvokiu, kad noriu gyventi,
Vėl galūnėm plakuos ir suregzt vertą mintį bandau,
Užsiglausti tikiuosi tegul ir už pragaro slenksčio,
Ten, kur tuntai bailių ir dar vieno jau būtų per daug.

Ką daryt? Juokiuos. Bus, kaip Dievo plane sustyguota,
Neturėčiau sutrikt po spalvingų pagundų gausa,
Nemanau, kad praneš drumstas srautas pro manąją stotį,
Nors labai pavargau, bet diena juk nebuvo juoda.

Tegul dulkės skubros it balastas nukritęs nusėda,
Lai užglosto randus gailestinga sesuo užmarštis.
Negražu aimanuot, kol nespaudžia gerklės tikros bėdos.
Reikia mokytis plaukt, o ne nešančią upę stabdyt.