Darbymečio vakarą
Miškas lėtai sūpavosi raudonyje
Vyšnios dar noko dėžėse
O mes nuvargę po gluosnim sėdėjom
Ir tvenkiny plūduriuojančius avių šešėlius stebėjom

Atsidusęs nužvelgė mane giliai
Ir regėjau jo akys
Atspindį jaunos savęs
Sustingau
Nes kaip prieš daugel metų
Baltoj savo marškonėj
Vyšnios kelią pamačiau