Rytas plaukia - irkluoja panteros
Dalinuosi tą būvį dar lovoj
Kaip ankstyvąją tabletę
Susuktą į palmių lapus.

Skalaujamės dobilų sirupu
Ir vis žvilgt į tą valtį,
Siurbt iš seno gralio.

Jis jaunas buvo, gėdijosi
Savęs, skruostais raudonais
vaidendavosi, pasirodžius
Dienai iš meilės sutirpdavo.

po dozę ego tuomet dalinomės,
Kai pro šalį praplaukė, pralingavo >>>

Šįkart valtį stūmė
moterys nuogos,
moterys varlių įsikūnijimuose.
Žalia oda aptrauktos.
Plėvė tarp pirštų.


Nekentė vėlumos, nuolat jai kaišiodavo
Liežuvį, kaskart per bortą iškrisdavo.


Tas plūduriuoja lėtai, bet vakarą
Pažįstu tik iš matymo, nes per greit
Visad į patalus su naktim sugula.