Dalykai, kuriuos noriu užrašyti, žodžiais neskamba. Širdies dūžių ritmas man šnibžda kalba, kuriuos nesu girdėjus.

Meilė? Ne, ne aistringoji.

Nostalgija?

Ramybė, šauksmas, smiltelė, įkvėpimas, žvilgsnis, laikas, šypsena, sekundė, kraujas, vėjas, siela?

Tyla?

Taip. Ir dar kažkas.

Dūžis.

Visa tai viename dūžyje. Kiekviename.

Ir tas dūžio šešėlis. Žmogus. Kuris į akis pažiūrėtų taip lyg išgirdęs.

...

To žvilgsnio, rodos, laukiu amžius. Dar nuo tada, kai mano veido čia nebuvo.

Laukiu su viltim. Ir, rodos, tam ir egzistuoju. Kad sulaukčiau.

...

O tada?...Tada turbūt... laimė?