Ilgesys - sieloj siaučiantis nerimo vėjas.
Atminimų skeveldros užlipdo akis tarsi eitum per pūgą,
Nebeliko nei ČIA, nei DABAR, tik vaiduokliai - bekūniai veikėjai
Laiko būto rodyklę susibėgę vieningai atsuko.

Minčiai kryptį berodo jausmai. Kur esi?
                                                     Kažin kur - gal už tūkstančių keikiamų mylių.
Į laiškelių skutus sudraskiau aimanuojančią troškuliu širdį.
Ar pasieks jie tave? Peni liepsną drugeliai nusvilę,
Artumos kraujo tvinksnis kiekvienas maldauja,
                                                         bet pakol nerėkiu, niekas potvynio šito negirdi.

Pagaliau pamatau. Džiugesys spaudžia ašarą, atima amą,
Nevalingai stveriu tarsi skęstantis Dievo paduotą man plūdurą.
Ak, pasiekiau galop po kelionių, klejonių užutekį tavojo glėbio jau ramų,
Čia norėčiau ir likt bile kuo - nors karaliaus apsiaustu, nors vargetos skuduru.

Nei parduot, nei nupirkt kitime sielų ryšio tvaraus pastovumo,
Tai - viltis ir paguoda, tai svajonė, galia, atspirties vič vienintelis taškas.
Susitikom lyg net išsiskyrę, atplyšę nė mirksniui lig tolei nebuvom,
Tarsi sieloje nerimo vėjai nei purtės, nei draskės, nei blaškės.