Per daug tvanku, tvarkinga ir sklandu,
Kad dienos šios primintų mano tikrą vardą.
O ko norėjai? Vienas — plienas tu,
Kai, apsisukęs šimtą ir aštuntą kartą
Aplinkui savo ašį, nevirsti.
Giliai kvėpuoji, sėdies, kojas vėl kryžiuoji...
Tu jau namie. Dalykai įprasti
Neįprastoj šviesoj priverto žvilgsnio stoja.
O, jei ne vienas? Kartais nesaugu —
Ta baimė atsigrūdint... Dar blogiau — priprasti,
Supanašėt, kažkam vėl tapt draugu,
Dažnai buvot jų tarpe, bet...
save prarasti.

___O___

Ta Skulptūra kalbėjo su manim...
Įskilo nuo akies žemyn juodai, lyg verktų.
Šviesiu medžiu taisiau — ne obelim.
Beveik buvau pradėjęs laukt, kad atsimerktų...
Šveičiau akis ir lūpas, bet, deja,
Giesmės paukštelio taip ir neišgirdo.
Panoro sruogos ji dešinėje —
Pati šaka iškrito ten, o ji...
nuvirto.

- 2013. 08. 07 -