Ką veikiau? Tryniau purvą nuo rūbų skvernų,
Šluosčiau daiktus, namus, kad nesklistų numirėlio kvapas,
Gal įrodyti sau mėginau - jei krutu, gyvenu
Liūdesy, ilgesy dar visai neprašapus.

Suadyta buitis plona šilko gija,
Užkalbėsiu maldom, kad jinai nenutrūktų.
Galimybių ir norų sutapatint nemoku, deja,
Tad slepiuos į pavidalą prėską ir dukslų.

Šiurkščios nuospaudos tartum gyvuonies šarvai -
Apsirėdžiusi jais net mirties nebijosiu.
Ką dariau? Juos auginant mane pagavai
Be aistros, be jausmų ir be džiugesio jokio.

Pulso kreivė kas metai tiesyn ir tiesyn -
Ak, pamirškime potvynių svaigų zenitą!.
Pralaimėjau? Dabar aš esu kaip visi,
Kam bausmė be kaltės ant lemties parašyta.

Pasiutimas - neboju grėsmingų ženklų,
Dulkes šluoste šiūruoju, šiūruoju, šiūruoju
Lyg nebūtų kitų, prasmingesnių darbų.
Kiek dar liko? Pati šitas dulkes sijoju...

Kai ateis paskutinė kaulėta viešnia,
Tegul švarūs namai ją svetingai sutinka.
Nė neįtaria ji, kiek jėgų pas mane -
Čia ateinant verkiau, o išeinant net linksma.

Tad papūsk! Ko ieškojau, radau būtyje.
Užgesau? Gali būti,  bet šąlančius šildžiau.
Sugraibyt vis sunkiau plono šilko gijas,
Kai jos būna įvertos į siūbuojančias smilgas.