Tokia putni, švelni priglunda Šimtasiūlė...
Eilinį kartą jos atsisakau.
Man iš tiesų su Miline jaukiau.
Menu, kad ant manęs ji kaip nulieta guli.

Ir dar prisimenu su nerimu jos vardą...
Kitapus sienos miegam lovoj vienoje.
Tik neprisisapnuoja ji, deja.
Kaip jausmas nuogas nubundu, tik su kokarda.

Ant šios dar švyti išdavikiškai ta raidė.
Bet... tuščia jos — pažįstu jų daugiau:
Per „dabelju" triskart pažaist smagiau —
Tie patys autai... + švari dar nosinaitė

Lig ašarų kankinasi. Ekranas švyti
Tokiam, kuris įdomiai prisistato.
Gerai, kad iš anapus nesimato,
Kaip sunkiai sekas vyrui... savąją nuryti.