Kažkada žvaigždės užgimdavo su nauja gyvybe žemėje, bet kokie šviesuliai buvo trapūs. Ore sklido šventa baimė, už atspėtą savo gimimo žvaigždę grėsė mirtis.
— Šita mano, — savo dainavimo naktį parodė Mana, jos pirštas tiesėsi kažkur beveik į mėnulį.
Vieną dieną Mana dingo it katė nujaučianti kažką negero, nebegrįžtanti namo.

J. P., paklausta, kodėl renka užrašus apie žmones, sukurpdavo kažką apie ateivius — esanti informatorė ir iš kitos planetos. Tik priedanga — ji nenorėjo išsipasakoti. Galbūt priežastis buvo gėdinga. J. P. kruopščiai užsirašinėjo informaciją apie kiekvieną: S. T. buvo stiprių kaulų, jo oda greitai reepitelizuodavosi, labiausiai susijęs su Mana. J. P. tikslas — nuolatinis Manos stebėjimas. Kalbėdavo, kad Mana turėjo per didelį magnetizmą, kad galinti net priversti planetą suktis priešinga kryptimi. Tačiau manymas, jog yra iš kitos planetos, nebuvo jos keisčiausias bruožas. Visi žmonės kaip paberti akmenėliai — svetimkūniai žemėje. Keisčiau atrodė nugirsti pokalbiai, kai su žmonėmis ji beveik nebendravo, kalbėjosi su paukščiais:
— Nesurinkai pakankamai sielų. Mes daug iš tavęs tikėjomės. Pasirodei esantis eilinis silpnavalis.
Sniegena tupėjo ant jos delno ir kraipė galvą.
— Gali nė nežiūrėti — neimsiu gailėtis.
Kai ši pakilo ir dingo raudonuojant pilveliui it klystžvakei, prisiminiau, kaip kapinėse paklysdavo žmonės, lyg granito senis būtų paklaidinęs. Šią skulptūrėlę dažnai rasdavom vis kitoje vietoje, tarytum kas naktį ją perneštų.

Naktų nemėgau, jos buvo kraupios, netinkamos poilsiui. Galbūt dėl kapinių. Išgirdau, kaip kažkas ateina — staigus sušiaušiamo krūmo garsas. Pati tamsuma atsiplėšė nuo augalų. Žmogus. Išbėgau apžiūrėti ir nežinau, ar ir mane paklaidino, kad pasiekiau už miškelio besitęsiančius rapsų laukus. Kruopščiai lanksčiausi lyg ko ieškodama — nepasivijau, bet atrodė, kad atpažinau J. P. Nežinau, kodėl ėmiausi ją šaukti, kai visai netikėtai atsišaukė Mana.
— Šį vakarą ji miegojo tavo kambaryje, kaip galėjai taip susipainioti?
Ir aš pamiršau, kad J. P. dažnai prašydavosi į kitus kambarius, teisindamasi, kad po grindjuostėm bus įsitaisęs žiogas. Neskraidančių padarų ji nemėgo.
Galbūt kalta ir Mana, savo mitiniais pasakojimais: „Vieni išlipo iš vandens ir pamatė, kad žemė įgavusi materiją, planetos užgeso ir sukrito į vandenis“. Tą vakarą žodžiai mano įaudrintai vaizduotei suskambėjo taip tikroviškai, kad mačiau, kaip tamsa suvėlė šešėlius — beveik neatskirsi krūmo nuo antkapio. Net patikėjau, kad aitvarai vaikšto, tik ne man juos pastebėti. Aitvarai supa Maną, pildo nemirtingumą, sveikatą, moralę, laisvę — daug atsisakėm, išlipdami į sausumą, daug dieviškumo. Atrodo, kad ji čia priklausė amžius kaip vaiduokliška pušis. Nuo stipraus vėjo virpėjo stiklas — toks nuolatinis judesys... jokio ilsėjimosi ramybėje.

Laukiau, kol sapnas atskleis mitinės tikrovės paslaptis, kol bet kokiu pavidalu pasirodys mano tikslas, paaiškinimas. Dažnai užsimerkdavau, tikėdamasi trumpos vizijos — kas vyks toliau. Tai tik godumas be padėkos — visada gauti ženklą. Prie Manos paruošto altorėlio palikdavau stiklinę vandens juodajam padarui, kai tik pabodo laikytis ritualo, atsibusdavau su iš niekur atsiradusiais smulkiais įdrėskimais. Mano smalsumas skatino prisijaukinti tamsiuosius padarus, nes iki kitos sapno tiesiog nebuvo instrukcijos, ką daryti.
Mana ištiesė pirštus, atidengdama į kumštį uždarytą vabalą:
— Jonvabalis! — nusistebėjau.
— Čia tik viena iš daugybės aitvarų formų.
— Tau kažko reikia? Iš aitvarų? Argi jie neatima iš kitų?
— Bandau išmokyti, kad atimtų tik negerus dalykus, tokius, kaip negerą energiją, agresiją, kurią galima ir kilniau panaudoti.
Visi buvom nevykę modeliai, kuriuose reikėtų naikinti netinkamą energiją. Žmonės čia nė kiek neatrodė laimingesni, visi tarsi kėsinosi vienas į kitą.  Ir tik sapnai buvo dienos malonioji dalis, net jei ir košmarai.

Mano sapne Mana tamsoje apsupta tiek šviesulių — jonvabalių, tiek juodų padarų. „Mėnuo mano vienos“, — plaukai apsivijo jos rankas, ir ji beveik tapo juodu padaru. Nuo jos su kiekvienu judesiu atsiskirdavo dalelės šviesumo, odos atplaišėlės, įsiliejančios tarp jonvabalių, dėl kiekvieno šviesulio pešėsi padarai. Tik mėnuo dar buvo šviesus, mirštantis, dylantis, bet ilgaamžis.

Kai Mana dingo, tik viena J. P. žinojo, kas įvyko.
— Suteik vilties, pasakyk, kad Mana tik paklydo, — sugebėjau tik maldauti, nes be Manos buvau betikslė būtybė.
Negebėjau atmintyse atkartoti jos baltų pirštų ilgio, jos balso skambėjimo, eisenos — visko norėjau sau, bet neprisiminiau. Mano kitas gyvenimas turėtų būti Manos. Privalo būti, kitaip neišsiversiu.
—  Tu irgi turėjai matyti, kaip tą kartą rugpjūčio 27 dieną sušvytravo jos balta oda ir kur link judėjo jos kūnas... ir su kuo, —  J. P. tiesiog mėgavosi mane kankindama.
Žinojau, bet tikėjausi, kad esu suklaidinta. Negalėjau kaltinti, nes J. P. galbūt labiau nei aš kankinosi, praradusi savo stebimą objektą. Bet ji galėjo ir apsimesti — nejučia įtarinėjau visus. J. P. buvo per mažai tikroviška, tik paukštelis. Tik dar vienas demonas, keičiantis pavidalus.
— Mano grįžimas — nešlovė, pamečiau stebėjimo objektą.
Nuo jos žodžių mane užgulė toks sunkumas, kuriam nusimesti neužtenka net atodūsio. Patalpa tarsi susitraukė, pristigo oro.
— Tada negrįžk, — bandžiau raminti labiau save.
— Negaliu, tai būtinybė, pralaimėję kariai grįžta, kad sumažintų negarbę, — ji susirinko savo daiktus į mažą dėžutę, sutalpinusi ir užrašus. — Žinai, žmonės kaip dėžutės. O Mana buvo kaip Faberge kiaušinis, kurį visaip norėjau atplėšti, bet turinio taip ir nepamačiau.
Mano nuoskaudos didėjo. Tebuvau sugedusi muzikinė dėžutė, tuščia ir be turinio. Perdėtas pareigos jausmas sukirbo sąmonėje.
Tik savo užrašuose J. P. pasižymėjo, kad galutinai neišnyktų tarp kitų portretų: „ J. P. visi pažįsta, visus stebėjusi. Kaštoniniai plaukai, išdygę tik dveji protiniai dantys. Rasė: žmogus.“
Pagaliau atsisakyta svaičiojimų. Ilgai žiūrėjo į dėžutę, tarsi norėtų susiurbti ten savo sielą ir  uždaryti. Išvyko, išsinešusi gal užkasti ar sudeginti.


[1] angl. kadagys

[2] lot. būtinybė