Kaip įdagas, kurs niekada negyja,  
Tarsi erškėtis, augantis ant tako,
Taip ilgesys man širdį apsivijęs
Suspaudęs laiko, tyli ir nesako,
Kada paleis. Jaučiuosi aš bejėgė.
Saulėlydžiui nakties gaisuos išdylant,
Neišraudotasis atgauna jėgą,
Ir regis, kad kraujuoja šitaip tyliai
Sena žaizda, kurios, maniau, neliko.
Maniau, daugiau nebeskaudės, jau — viskas,
Tačiau širdy lyg vidur lauko pliko
Iškyla baltas skausmo obeliskas —
Gyvenimo druska taip žvilga dailiai,
Be jos nesužinočiau laimės skonio.
Juk ilgesio kita dalis — tai meilė,
Kiekvieną aušrą puošianti raudoniu.