Aš kaip paukštis, nelaisvės narve uždarytas
Tamsiam ir beformiam nakties košmare.
Galbūt ten, už kažko, bunda saulėtas rytas,
O čia vien šešėliai telanko mane.

Ir nėra širdyje anei pykčio, nei skausmo —
Seniai mano sieloje siaučia žiema...
Abejingi veidai... Jie negirdi to šauksmo,
Nes noriu per daug... Noriu būt mylima.

Kaip paukštis langan vėl trenkiuosi į grotas.
Rodos, nieks neišgelbės manęs nuo mirties.
Viliuosi, kad noras mylėt nežabotas
Kartu su krauju iš širdies išsilies.

Bet gal smilkinio smūgis atšipusion briaunon
Vienintelę viltį į meilę sugriauna?