***

Tamsa niūrias mozaikas tapo.
Ranka sava, bet nepakyla
Prie švarutėlio balto lapo
Pro neįveikiamą naktinę tylą.

Nors sąžiningai protas dirba,
Suprasdamas ribotą galią,
Širdis nuo kofeino virpa,
Nepasiduoti verčia valią.

Kaip bepigu būų rašyti
Modernu, — nesvarbi galūnė,
Prasmė nei turinys, manyti —
Metaforos visko viršūnė.

Prieš baltą lapą visgi gėda —
Jis pasiruošęs laukia, gali...
Bet laikas, kol gaidžiai negieda —
Jį neišmargintą dedu į šalį...

***