Seniai jau išsakytos visos kalbos,
Imperijas užpustė dykuma,
Tiktai širdies kertelėj tyliai žvalgos
Archaiški ženklai rūsčia mina.

Parodo praeitį jie akmeninėm runom,
Papirusais ir molio antspaudais.
Ar esame mes  palikuonys anų  rūmų?
Ar dvasios išminties mums tai suteiks.

Nugrimzdę tyloje seniausios kalbos,
Tik smėlio kopom šnara dykuma.
O aš tarsi mažutis Žemės žvalgas,
Stebiuos kelione savo laikina.

Stebiuos kiek daug kelių, takų, kelelių,
Kiek daug klaidų ir kiek dienų karčių.
Tačiau keisti ženklai man rodo kelią
Ir Tavą esatį visa kame jaučiu.

Seniai jau išsakytos visos kalbos,
Smiltelėm kalba mano dykuma.
Ir visuomet kada prisireikia pagalbos
Jaučiu, kad kelyje aš ne viena.