Pro medžių langą,
Pro obelų šakas
Į dangaus gelmę
Taip šaukia vis kažkas.
Sparnais sumotum
Ir kiltum kiltum,
O siela grotų
Ir nenutiltų.

O siela grotų
Ir nenutiltų,
Gal net stebuklas
Širdy užgimtų.
Suprastum laimę,
Kuo ji vardu,
Gal skristum dviese
Su ja kartu.

Rugpjūčio ramybė,
Žydras dangus,
Po medžiu sėdi,
Svajoja žmogus.
Darbai kaip pėdos
Ražienoj guli,
Jo laikas varpas
Gražiai iškūlė.

Pro medžių langą,
Pro obelų šakas
Į dangaus gelmę
Taip šaukia vis kažkas.
Na, palūkėki...
Dar be sparnų.
Sparnų siuvėjas
Ne už kalnų.