Per vasarą, kol buvo išbrukavota visa gatvė, kartas nuo karto toks „ kinas“ pasikartodavo.
Iš pradžių, buvusi lyg ir naujovė, ši meistro Ivankaus elgsena tapo įprastiniu reiškiniu, bet žiūrovų netrūko. Kadangi „pasirodymai“ vykdavo sekmadienio popietėmis, kai visi, parėję iš bažnyčios, ilsisi, tai visiems būdavo neprošal  paįvairinti savo laisvalaikį. Ypač didelę nuostabą ir daug kalbų miestelėnams sukėlė tai, kai kartą meistras ne tik išmetė daiktus, bet, pastvėręs žarsteklį, išmalė su visais rėmais virtuvės langą.
Nežiūrint į tai, kad prie bruko dirbo tik du žmonės, iki bulviakasio darbai buvo baigti ir meistras Ivankus dar kartą patikrino savo darbą. Tam tikslui jis turėjo storą, aukštą beveik iki juosmens kaladę, kuri apačioje buvo  apkaustyta skarda, o kaladės viršuje kiaurai prakišto geležinio strypo galai atstojo rankenas. Meistras, ieškodamas nelygumų, su šia kalade nuo pradžios iki galo išstukseno visą gatvę. Radęs kad ir mažiausią iškilusį akmenuką, su šiuo ‚prietaisu“ jį sukaldavo gilyn ir, pagaliau nusprendęs, kad darbas baigtas, už dienos, kitos sulaukė komisijos.
Gavęs atlyginimą, Ivankus pirmiausia atsiskaitė su našle. Gerai atsilygino už sujauktą butą, už išdaužytą langą, paskui grąžino tiek, kiek buvo skolingas krautuvėje ir dingo su savo moteriške nežinia kur, taip kaip ir atsirado.
Niekas nežinojo nei iš kur jis atvažiavo, nei kur išvažiavo, bet darbą padarė gerai ir nepriekaištingai. Grindinys lygus, gražus, net blizga. Po šiai dienai miestelyje nebėra purvo.
Buvom vaikai, dabar pasenom, daug ir gyvų nebėra, o brukas dar ir dabar tebesilaiko. Iš visko matyt, kad dar ilgai laikysis.
Ne taip seniai buvau nuvažiavusi į miestelį pas gimines. Aplankiau artimųjų kapus, o ten sutikau vaikystės ir jaunystės draugę.
Grįžom žvyruotu vieškeliu iki miestelio, o čia jau nuo pat pirmų namų prasideda grindinys. Iškart mintyse iškilo prisiminimai apie jo atsiradimą.
– Klausyk, – paklausiau draugės, – ar dar prisimeni kada nors, kaip mūsų miestelio gatvę brukavojo?
– Kurgi ne. Niekada nepamiršiu, kai bėgdavom žiūrėti Ivankaus „kino“, – juokdamasi atsakė ji. – Pamatėme neregėtų ir niekur negirdėtų dalykų. Ko norėt? Kažkokie ne mūsų vieros svieto perėjūnai. Pas mus taip nebūdavo.
– Ne tiesa. Buvo, – paprieštaravau. – Tiek ir tiek visko buvo ir pas mus. Tik mūsų žmonėms nebūdingas toks pasiviešinimas. Šeimos uždaros... Jeigu ir atsitinka koks nuotykis pas ką nors, tai slepia labiausiai. Kad tik, Dieve gink, nesužinotų žmonės, kad neimtų kalbėt, kad neišjuoktų, kad nepadyvytų. Visi šeimos ginčai, peštynės vykdavo tarp namų sienų. Užtai ir  atrodo, lyg nieko nebūtų buvę.
– Gerai sakai, – pritarė ir draugė, – pakalbėdavo kartais žmonės, kad tas ar anas muša žmoną, išdaužo indus, bet, kad būtų kas nors matęs darant tai viešai, tai to nebuvo.
Prie šventoriaus mes, dar truputį pasišnekėjusios, palinkėjusios viena kitai geros sveikatos, išsiskyrėme.