Tik dabar, žiūrėdama į savo mirštantį šunį, suvokiau tikrąją Egziuperi žodžių prasmę, kad mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Kažkam tikriausiai atrodys juokinga, kažkam netgi amoralu, nes ,,šuo gaišta, o žmogus miršta“. Bet kodėl tokios viską suprantančios akys tarsi gręžia tave  kiaurai, tarsi suvokia, kad tuoj kažkas įvyks, ko negalėsi pakeisti. Protas diktuoja: taip reikėjo pasielgti jau prieš keletą savaičių, bet visi tikėjom, gal pavyks. Ačiū tau, drauguži, už tuos dešimt metų, praleistus kartu. Ačiū, kad išlydėdavai ir pasitikdavai, kad kraustydavai krepšius ir ragaudavai viską, kas tik valgoma ir nelabai, ačiū ir už tuos sugadintus dukters batelius ir suplėšytą rašinį (euforijoje buvo mokinukė — kaip kompensaciją gavusi dešimtuką). Ačiū tau, mielasis drauge, ir atleisk...

*praėjo kelios dienos, skausmas ir ilgesys tik didėja, todėl kelioms savaitėms bėgu iš namų į Dzūkijos miškus, gal atlėgs.