Pasijutau tarsi išmetamų dujų vamzdyje. Kvapas toks siaubingas, jog net gyventi nenorėjau. Neturėdamas ne tik vilties, bet ir gyvybės kortelės, slinkau tamsa apgraibomis, rankų pirštais liesdamas glitėsiais aptekusias, tamsoje skendinčias vamzdžio formos patalpos sienas.
— Alio, ar čia kas nors yra?
Supratau — viduje, neminint kelių žiurkių, kurios padvėsė suėdusios pernelyg daug E, nieko daugiau nebuvo. Be to, jos padaugino plastiko, kuris nebuvo pats tinkamiausias joms ėdalas. Spėliojau — jų skrandžiai buvo pilni vien kenksmingų medžiagų, kurias sukūrė žmonės. Vargšai kankiniai graužikai.
Toliau keliauju visiškai vienas. Į mano klausimus neatsakė joks žmogus. Įveikiau dar keliasdešimt metrų, nustebęs sustojau. Pamačiau nelabai įtikinamą reginį. Vamzdis užsibaigė. Jo gale — erdvi skylė. Ten dirbo tylintis robotas. Jis šlavė parudusius lapus, kurie buvo subyrėję iš viršuje augančių medžių.
Ne ruduo. Tie lapai tebekrenta, užuodžiu — lyja rūgštus lietus. Nešvarūs vandens lašai plauna viską. Kitaip ir negali būti, nes elementų pasaulyje išlieka tik modifikuoti objektai. Išimtis — žmonės, kažkodėl išgyvenantys tik dėka privalomų E.
— Labas, — pasisveikinau, bet greitai supratau, kad šis modelis yra nelabai kalbus.
Robotas tik supypsėjo, sumirkčiojo savo indikatoriais ir, nekreipdamas į mane dėmesio, toliau šlavė lapus. Ko jis laukė, supratau tik po minutės. Jo link iš viršaus nusileido ratuotas kerėpla, papuoštas firmos "Energetiniai resursai" logotipu. Aparatas atgabeno naują akumuliatorių, kuris pats įšoko į roboto vidurius. Senąjį prieš tai iš savęs išlupo dirbti nustojęs protaujantis mechanizmas.
— Kuo galiu būti naudingas? — sucypsėjo elektroninė konstrukcija, kai pastaroji gavo naujos energijos impulsą.
— Man reikia papildomų E.
— Aš nesuprantu jūsų prašymo, — sumurmėjo monotoniška šneka. — Argi neturite gyvybės kortelės?
— Man trūksta reikalingų elementų, — atsakiau. — Man tik jų reikia.
— Dėl nesklandumų kreipkitės į artimiausią administratorių, — paaiškino robotas ir ėmėsi ankstesnio užsiėmimo. Jisai vėl graibstė nukritusius lapus ir grūdo į nedidelį konteinerį, kuris savo ruožtu šiuos malė į košę...
— Tuomet kur galėčiau rasti tą gerbiamą administratorių? — nesuteikiau jam ramybės.
Robotas, cituodamas reklamą, tik mašinaliai paaiškino:
— Sveikos gyvensenos prieglaudos namai — geriausia vieta visiems, kuriuos kamuoja problemos...
Aš žinau, kas yra minėtoji prieglauda. Iš ten niekas negrįžta. Arba išeina paženklinti. Kadangi nenorėjau jokių paženklinimų, atsisveikinau su robotu-darbininku ir, užsikabarojęs ant asfaltuoto grindinio, pasižvalgiau.
Viršuje iš kairės į dešinę driekėsi niūrokas parkas. Lietaus pažeisti medžiai vos vegetavo. Nepaisant to, takeliais vaikščiojo neišvaizdūs miestelėnai, kurie buvo pasinėrę į neįskaitomas mintis arba privalomą propagandą, veikiausiai sklindančią iš ausinukų, be kurių nesiskyrė, ypač jaunuomenė.
Tačiau šitie žmogėnai, išvydę iš požemio išlindusį tipą, nustebo.
Kažkas skubiai pačiupo iš kišenės gelmės laikytą telefoną ir iškvietė pagalbą. Supratau, kad negaliu čia likti. Gelbėdamas savo gyvybę, suskubau į miestą.
Grįžti į pradinį tašką visiškai nenorėjau. Ten buvo ne tik ne saugu, bet ir nejauku. Pasaulyje, kur atsisakyta vilties, karaliavo tik sausi įstatymai, kurių nesilaikyti — didžiausia nuodėmė, už kurią dažniausiai tenka paaukoti savo gyvastį.
Vis dėlto sumečiau, kad būtina skubėti. Be gyvybės kortelės, be E elementų rinkinio, be stogo virš galvos iš lėto kiūtinau pirmąja gatve, kurios gale išvydau "Draugiškos prieglaudos" kuorus. Teisybę sakant, aš nebetikėjau šios visuomenės draugiškumu. Suprantu, tie visi žmonės nuoširdžiai ir atsakingai atliko savo pareigas, bet be jokios meilės artimui, pašaliečiui ir apskritai atskiriems visuomenės elementams.
Šitaip mintydamas aptikau ramų skersgatvį. Tiesa, jis buvo prišiukšlintas, šiek tiek atgrasus. Betgi neturėjau kito pasirinkimo: norėjau gyventi.
Praėjęs pro murzinus konteinerius, kuriuose įsikūrę keli nelegalūs gyventojai, išgirdau velnionišką kaukimą. Be abejonės, tai dorovės ir tvarkos policija ieškojo vienišo piliečio, kuriam buvo atimta teisė čia gyventi, nes neturėjo nei kortelės, nei reikalingų elementų.
Šiaip ne taip sutvardęs viduje kunkuliuojančią su baime sumišusią neviltį, nėriau į vieno apskretusio seno pastato laiptinę. Viduje stoviniavo grupė abejingų piliečių, kurie kramsnojo produktus su privalomaisiais elementais ir kažką šnekučiavosi.
Aš paklausiau:
— Kur galėčiau apsisaugoti?
— Jūsų ieško "Tvarka ir teisingybė" agentai? — nusistebėjo tie nepažįstami tipai.
— Gali būti. O aš ieškau tik ramaus užkampio.
— Eik į viršų. Ten yra durys į vasarą.
— Kur? — nesupratau.
—Mėlynos durys į išsigelbėjimą. Jus už jų, viduje, pasitiks senis Artūras. Vadovaukis jo nurodymais.
Sutikau, nes kito kelio nebuvo. Tiksliau — kitų alternatyvų nežinojau.
— Ačiū, — padėkojau ir, sukaupęs paskutines jėgas, vis klupdamas nukurnėjau nutrupėjusiais laiptais, tačiau net nusibalnojęs abu kelius į viršų.
Durys iš tiesų mėlynos, tik niekuo neišsiskiriančios iš kitų. Kitoks buvo tik atspalvis.
Nedrąsiai pasibeldžiau. Iš už jų pasigirdo duslus seno žmogaus balsas.
— Kas ten?
— Paprasčiausias bėglys. Prašau pagalbos. Manes ieško tvarkos sergėtojai, o kito kelio nežinau...
Žmogus atlapojo duris ir atidžiu žvilgsniu manę ištyrinėjęs vis dėlto pakvietė į vidų.
— Elkis tyliai ir atsargiai. Nesiblaškyk ir nebezdėk, — įspėjo šeimininkas.
Po to seniokas kietai uždarė duris, ramiai užrakino, paskui nukreipė mane eiti.
Butas buvo kuklus ir netgi skurdus. Tačiau jame kažkas buvo kitaip. Atkreipiau dėmesį, kad ant sienų kabo "Tvarkos ir teisingybės" agitaciniai plakatai. Ant vienos sienos karojo už virvutės pritvirtinta dėžutė su atsarginėmis E elementų pakuotėmis. Siauro koridoriaus gale būta durų su antrašte "Atsarga gėdos nedaro". Senis Artūras (kaip jis pats prisistatė) jas atidarė ir pakvietė mane užeiti.
Sutikau. Ir laukiau, kas bus toliau.
Patalpoje, į kurią užėjau, stovėjo senoviniai baldai. Tik vienas daiktas man krito į akis. Ta balta spinta vieneriomis durimis.
— Nagi, lysk į tą spintą. Lysk, sakau, — paragino šio būsto šeimininkas ir pakartojo tai rankos mostu.
Nesispyriodamas įlindau. Man akyse suraibuliavo, paskui sutemo ir pajutau krentąs į neišmatuojamą bedugnę. Paskui atsitrenkiau į daiktą, primenantį batutą. Ilgai vėtytas ir mėtytas atsidūriau milžiniškame piltuve, kurio gale plykstelėjo akinanti šviesa. Bet tuokart nutrūko mano kontaktas su išoriniu pasauliu, dėl to visiškai negaliu nieko pasakyti, kas vyko beveik dvyliką mano gyvenimo mėnesių.

Praplėšiau akių vokus ir mano nuojauta manęs neapgavo. Atsidūriau neabejotinai kažin kur. Vėl pamačiau seniai beregėtą vešlią Traiho žemę su įspūdingaisiais varliažmogiais. Tiksliai galiu pasakyti, kad tai nutiko prabėgus metams po pirmojo vizito šitame paslaptingame krašte. Džiaugiuosi, kad tikrovės košmaras liovėsi ir esu vietoje, kur nereikia jokių gyvybės kortelių ir privalomų E. Tik čia turiu saugotis kitų pavojų, kuriuos diktuoja paralelinė gamta. Kitokiame pasaulyje atsigavo prigesęs mano kūnas, gavęs porciją švarių vaflių. Tekėjo septynioliktojo amžiaus tryliktieji metai po toleravimo jubiliejaus pradžios ir tik trumputis laikas, kai aš tikrai gyvenu. Gal paskui pratęsiu kroniką naujais puslapiais, nes čia taipogi įdomu. Gyvenimas vertas istorijos...