Priimk, žmogau, priimki brandų grūdą,
Tegul jis sotins ištisus metus,
Tegul ant stalo skalsios duonos būna,
Priimki laimę, turtą į namus.

Palinko varpos saulės nubučiuotos,
Prinoko vasaros kaitroj rugiai,
Artojo darbas, derlium vainikuotas,
Bus pagerbtas, įvertintas gražiai.

Ramybė laukuose. O jeigu ji pareitų
Į visą Lietuvą, visus visus namus,
Lietuvį su savim, su svetimu sutaikytų,
Kaip vienoj jūroj plaukiančius javus.

Tiktai suprast turėtų rugio kelią,
Jo žalią virsmą po rudenio sėjos,
Jog būna metas, kai net šaltis gelia
Ir kartais užkrenta akimirka kančios.

Priimk, žmogau, priimki brandų grūdą,
O tuščias varpas paliki laukuose.
Kas nedera, neduoda vaisių — žūna,
Kaip kartais būna netgi žmonėse.