Aš mokykloj mačiau tą lietuvišką beržą
Su kareivio miline ir krūva medalių.
Šypsena nuo nugairinto veido vis veržės.
Už nugaros — kovų nueitas kelias.

Ir iš kur tas lietuviškas beržas išėjo?
Iš mažyčio Degučių kaimelio.
Šviesias garbanas vėlė jam vėjas.
Šviesius plaukus ranka savo kėlė.

Tas mažytis Degučių kaimelis.
Ežerėlių ten mėlynos akys.
Išbėgiotas kiekvienas takelis.
Skriejo dienos kaip margos plaštakės.

Ir vaikystė vargingoj trobelėj.
Piemenėlio našlaičio dalia apraudota.
Ne visad ir pieno puodelis
Ar duonos kriaukšlelė paduota...

Ta išdykusi Pauliaus vaikystė.
Sniego gniūžčių karai mokinukų.
Už teisybę, lygybę, už žodį,
Ir visur teisesniu pasirodyt...

O vakaruškose pliekės vyriokai
Kumščiais, kojom ir pagaliais.
Tarp jų — pirmose gretose Širviokas,
Jautrus, už įžeidimą — kumščius tuoj paleis...

Buvo meilė graži, apdainuota.
Tu nekirpk, Alpunėle, kasų..
Bet likimo jei šitaip tau duota,
Ji ne tavo — nors kaip būt sunku.

Meilė džiugino, žudė, svaigino
Jauną dainiaus krūtinę.
Liejos eilės kaip jaunas vynas.
Buvo skirtas toks Pauliui likimas.

Ir nešiojo jis kario milinę.
Ugnį, pragarą tikrą praėjo.
Kol kulka, ta kulka geležinė,
Vėl į kario krūtinę atskriejo.

Liko gyvas, bet sužeistas sunkiai.
Ir žaizdas, tarsi šuo, išsilaižė.
Mūza kario širdies neaplenkia.
Ir likimo mūs Paulius nekeikia.

Neatrašė Erna, vokietaitė.
Laukė Paulius ilgai jos laiškų.
Jos laiškelių daugiau nebeskaitė.
Meilė jam vėl atvėrė žaizdų.

Jau išgerta taurė paskutinė.
Padavėja daugiau neįpils.
Kažkas smarkiai suspaudžia krūtinę.
Ir giesmė jau dainoriaus nutils.

Ir svyruos vien beržai šalia kelio.
Nenutildys nieks dainiaus giesmės.
Tik žaliuos svyruonėliai berželiai,
Ir mūs dainių, poetą minės.