(Gydytojui, dailininkui ir poetui Antanui Lipskiui)

Retai kas balso tėviškės negirdi,
Netrokšta grįžti vėlei į namus,
Kur oras ilgesiu skausmingai virpa,
Kur kelias mena vaikiškus žingsnius.

Tik įvairiai gimtinėn grįžta žmonės,
Ir juos sutinka įvairiai:
Vienus — kaip svečią po ilgos kelionės,
Kitus — atgult čia amžinai.

Tu sugrįžai darbais gyventi,
Poezijos, spalvų šauksmu,
Versme gilia — jos neišsemti,
Vien džiaugtis grožio šaltiniu.

Dainuoja knygos, eilėraščiais dainuoja,
O kiekvienam paveiksle žvelgia ji —
Tarsi sparnuotoji sapnų svajonė
Trapi gėlė — tavoji moteris.

Tiktai pažvelk, kaip Žemaitijos žemė
Sutinka sūnų, kiek šventėje šviesos!
Ir kokia meile žemaičių akys dega,
Kiek daug jose pelnytos pagarbos.

Žinau, sakai, kad gera taip sugrįžti,
Nors taip vėlai, labai vėlai...
Dangaus žvaigžde, atrodo, švyti
Patys gražiausi gyvenimo darbai.