gesinai cigariles į mano pavargusį protą:
nesimatė skylių, bet supliuško galvos dangalai.
o toks lengvas buvai, nepagyręs eilių dovanotų
iš romantiškų frazių, kurių iš tiesų neklausei

aš tave tik mačiau, apsupta netikrumo palydos,
kartais man patapšnodavai, — aš lyg cukrinė tirpau.
bet dabar apmaudu, kad buvau tiktai vakaro skydas
o ryte — tiktai geišos šešėlis arbatos puodelyje tau.

gaila man pakely sutiktos šnekėsių kumelaitės,
tamsiaplaukio šuniuko Martyno prie upės žiočių.
ir kad trūko kerų, kad išliktum lipšnus ir apkvaitęs —
o dabar reiktų ryžto, kad skaudžiai numirtumei tu