Atodūsis,
        o šitiek pasakyta.
                     Ir žvilgsnis vienas –
                                žodžių tyluma.
Skirtingi mes
         ir mąstymas net kitas.
                     Mane taip keri
                                net žolės daina.
Pridurti dar turiu –
         kai tyli laikas,
                  sujungia mus saulėlydis trapus,
                                 tada garsais prisirpęs
rūkas vaikos,
         dainuoja ten, viduj,
                   nakties dangus
                                ir skleidžias
žodžiai rankom išsakyti,
         to negali skaityti iš veidų.
                   Pasaulis tik tada mums sodais žydi,
                                 atsiveria ir grimzta.
Kiek baugu –
         pradingsta viskas,
                   net diena paliegus
                                ir suskamba keistai erdvė aplink.
                                    Nereikia žodžių
siela skruzdės bėga.
          Kvėpuoju, gyvenu tiktai tavim.
                     Tik dar nežinom,
                               kad už šitą laimę
gyvenimas mums sąskaitą paruoš.
           Pačia didžiausia beprasmybės kaina –
                      už meilę mūsų
                               reikalaus aukos.