(Pilietinė satyra)

Nepasemt man vandens
Iš šaltinio Tiesos,
Ieškau šen, ieškau ten
Jo srovės nuostabios.
Tik vienur liko žvirgždas,
Akmenėliai sausi,
Ne čiurlena, bet girgžda,
Kada basas eini.

Ten, kur saujomis gėrėm,
Kai stovėjom Kely,
Aukštos žolės užžėlė,
Papartynai žali.
Piktos laumės užtvėrė
Kadagine tvora,
Šunimis raidės rėkia —
Nuosava, nuosava!

Juodos mantijos saugo
Ne, ne žodį „Tiesos“,
Naujai maišomą raugą
Kept ragaišiui gėdos.
Jam prospektai ir gatvės,
Žurnalistų giesmė,
Tik močiutės dar sako —
Neduokdie, nuodėmė!

Pinigai pinigai —
Pabaiga ir pradžia,
Neturi — pražuvai,
Lėktuvu dink iš čia.
Bus, kas liks ir žiopsos,
Kai begėdžiai žygiuos,
Seimo rūmuos aukštuos
Damos rankomis plos.

Nepasemt man vandens
Iš pelkėtos balos,
Reikia šulnį iškast,
Bendražygių ieškot.
Juk tauta dar gyva,
Joje tūno versmė,
Kur Tiesa ir Dora
Neprarado vertės.