Būstas išgriautas, liko tik namų globėjai, atsinešti dar iš šventyklų.

Kvailas poelgis taip sulaukėti,
taip, kaip sulaukėjo būstas —
klypsta laiptai ir atžėlusi žolė,
ir net užkrosnis pelkėtas.
Jau ataugęs kailis nepaklūsta.
Likusi tarp lentgalių siaura erdvė,
bet ir ta vis tiek dvivietė —
tik todėl toks išgintas
už nieką.
Ir dabar jau joks darnos globėjas —
tik, matyt, gerumas viršytas,
tik suiręs altorėlis.

Daug laiko tarp grubios žievės, išraustų šaknų, sukiojantis aplink svetimus namus. Vis labiau sulaukėjant namų dvasiai, atgaivinant plėšrūniškus instinktus.

Tas menamas dar gali sugalvoti piktą planą,
dabar tiesos tik pusė iš tos priebėgos —
visus išgirstant teišsitempia vyzdžiai, nagai aštrėja.
Išduodantis nuo pirštinių nusikaltimo kvapas.
Po grindjuostėmis
pasivertęs vabalu kaip įsibrovėlis galiu įsėlinti.
Palauk, vos tik už durų — būtų perkąsta gerklė.
Ir nasruose mėsa gabenama,
ypač tarpudančiuos,
atgal į krūmus — nebėra šventumo.
Sapnuojamasis „aš“ jau turi savo valią,
todėl pusė tiesos nebus pabudinta,
todėl tampu žvėrim — su trūkumais.

Be tobulumo.

Netyčia užtikti darnūs namai, kuriuose galbūt būtų galima grįžti į savo senąjį pavidalą ir turėti bent dalį buvusios vertės.

Nors prie tvoros pririšk ar pamaitink —
lakinki pienu, be kitos aukos —
nė nesupratęs šventink į dievybę.
Įleisk mane, nors ir globėjai paskirti,
lizdus jų išdraskyčiau, nebijok
dar be jokios naudos atėjus rytui
(pusė pavidalo kabotų priebuty ant kilpos)
dantis iššiepusio žvėries —
aš silpnas.
Bet greitai oras nuskaidrės
ir uodegos šeriais bus slenkstis nuvalytas.