Aš norėjau surinkti žodžius,
Jūra atėmė mano kalbėjimą,
Ir vidaus tyloje aš girdžiu
Josios muzikos tyrą skambėjimą.
Skamba ji ir gilėja tyla,
O joje aš regiu tavo sielą.
Ten, kur vienis, skirtybės nėra,
Apkabinti žvilgsniu šitaip miela.
Aš norėjau surinkti žodžius,
Jūra nunešė mano kalbėjimą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-07-24 19:46:59
Prie jūros norisi patylėti:) Jos magija... Ten, kur vienis, skirtybės nėra , kad praregėtum...
Žaviu polėkiu, taip lengvai ir gražiai plaukiantis įspūdis.
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-07-24 00:16:16
Taip moteriškai, bet giliai teisingai, kaip meditacija. Būtis pati yra paradoksas. Yra toks posakis: kas sako - nežino, kas žino - nesako. Turima omeny, kad žodžiai kaip priemonė - nepakankama, bet mėginame vis jais nusakyt nenusakomą...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-23 23:34:16
Švelnus. Ir tikrai, kaip sakė Vlabur - ėjimas ratu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-23 23:16:17
Mielas tas „eismas ratu“ – kaip potvynis-atoslūgis.
„Skamba ji, ir gilėja tyla“ – tikrai stipri vieta.
Ačiū už pažadintus žodžius (vienis, skirtybė)!
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-07-23 22:33:31
Labai gražiai nuskamba pirmos ir paskutinės eilutės... mielas eiliukas.